Muziejų valdymo kaita tarp savo ir kitų patirties
LTMokslo publikacijos objektas – XIX–XXI a. pradžios Lietuvos muziejų valdymo kaita tarp savo ir kitų patirties. Tikslas – nustatyti ir vertinti, pasirėmus analitinio tyrimo ir statistinių duomenų sisteminimo metodais, muziejų tinklų ir jų priežiūros struktūrų, sistemų formavimo, kaip valstybės pozicijos dėl muziejinio indėlio į tapatumą bei jo prieinamumo plėtrą, tendencijas. Muziejų valdymo Lietuvoje atitinkamu laiku tendencijos panašios į būdingas carinei Rusijai, Sovietų Sąjungai, kai kurioms Vakarų šalims. Muziejų tinklo valdymas – visuomet valstybinis, nors po 1990 m. jam talkina visuomeninės muziejų organizacijos. Muziejų tinklo esminiai požymiai: muziejų rūšys, tipai, skaičius, – kinta lemiami politikos, ideologijos, valdžios ir visuomenės interesų muziejams. Tačiau nuo XX a. trečiojo dešimtmečio palaikoma krašto/kraštotyros muziejų tradicija. Nuo XIX a. vyrauja istorijos muziejų gausėjimas. Po 1990 m. dar išlieka būdinga Lietuvos okupacijų laikams valstybinių muziejų buvimo tendencija, yra tik keli nevalstybiniai muziejai. XXI a. Lietuvos muziejų valdymas siejamas su informacinės visuomenės formavimo, paveldo skaitmeninimo strategijų valdymu, prisitaikoma savotiškai bibliotekų, archyvų ir muziejų valdymo Jungtinės Karalystės, JA V patirtis. Publikacija yra dalis N. Keršytės mokslinio tyrimo projekto ,,Lietuvos muziejininkystės raida 1752–2012 metais“, remiamo Lietuvos mokslo tarybos (LIT-5-16).
