Dalia Kasčiūnaitė: lyrinė abstrakcija

LTPastarųjų keturių dešimtmečių Lietuvos tapyboje yra asmenybių, kurių kūryba, būdama natūrali meno proceso dalis, kartu dėl savo temperamento ir ypatingo spalvinio jautrumo bei poetiškumo tarsi iškrenta iš įprastinių dailės raidos schemų. Toks mūsų meninio gyvenimo reiškinys, ryškiai paženklintas nenuolankios asmenybės charakterio bruožų, psichologijos ir intelektualinės biografijos peripetijų, yra Dalios Kasčiūnaitės numedžiaginta tapyba. Tai – nuosekliausia savitos nedaiktiško meno krypties lyrinės abstrakcijos Lietuvos dailėje atstovė. Jos tapiniuose vengiama tiesioginių ryšių su tikrove, darbuose akivaizdus plastinės formos elementų minimalizavimas (spalvos, dėmės, faktūrų, ekspresyvios linijos), jų svarbos sureikšminimas. Savo abstrakcijos estetinę vertę aukštinančiose drobėse tapytoja ne tik vaduojasi iš nespecifinės dailės kalbos (susijusios su naratyviniais aspektais, pasakojimu apie ką nors ir ko nors konkretaus vaizdavimu), tačiau pirmiausia siekia išryškinti poetinę savo prigimtį, psichologinį grynų muzikalių spalvų sąveikos emocinį poveikį suvokėjui ir pasirinktų plastinės kalbos meninės išraiškos priemonių lyriškumą. Jos emocionalios abstrakcijos pavergia suvokėją skaisčiomis spalvomis, lyriškumu ir muzikalia čiurlioniška drobių kompozicine architektonika. Greta Eugenijaus Antano Cukermano, Lino Katino, Kazės Zimblytės, Rūtos Katiliūtės ir Romualdo Lankausko, ji išsikovojo tvirtas pozicijas mūsų abstrakčiosios tapybos raidoje, o nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio tapo viena ryškiausių mūsų tapybos lyderių.