Šiuolaikiškumas kaip išlikimo strategija: Vilniaus senojo teatro repertuaro kaita ir raidos tendencijos 2000-2025 metais

LTStraipsnyje nagrinėjama Vilniaus senojo teatro (VST) repertuaro raida 2000–2025 metais, analizuojama šiuolaikiškumo kaip išlikimo strategijos vaidmuo teatro meninėje veikloje. Tyrimo objektas – teatro repertuaro pokyčiai, jų sąsajos su šiuolaikinio teatro tendencijomis (postdraminis teatras, performatyvumas, interaktyvumas, technologijų integracija) ir jų poveikis teatro tapatybei bei santykiui su auditorija. Straipsnyje aptariamos pagrindinės šiuolaikinio teatro formos VST repertuare, teatro vadovų ir kūrėjų požiūris į šiuolaikiškumą, lyginama teatro raida su analogiškomis Baltijos šalių teatrinėmis institucijomis. Tyrimui taikytos postdraminio teatro, performatyvumo ir kultūrinės tapatybės teorinės prieigos (Hans-Thies Lehmann, Erika Fischer-Lichte, Richard Schechner, Patrice Pavis ir kt.). Analizės rezultatai atskleidžia, kad šiuolaikiškumo integracija tapo esminiu VST strateginiu pasirinkimu, leidžiančiu teatrui išlikti konkurencingam ir aktualiam šiuolaikiniame kultūros lauke. Straipsnyje pateikiamo tyrimo metodologiją sudarė kokybinė turinio analizė, lyginamoji atvejo studija ir dokumentų analizė, siekiant nuosekliai atskleisti VST repertuaro kaitos mechanizmus ir jų sąsajas su šiuolaikinio teatro teorijomis. Reikšminiai žodžiai: Vilniaus senasis teatras, repertuaras, šiuolaikinis teatras, postdraminis teatras, performatyvumas, medijos.

ENThe article examines the development of the repertoire of The Old Theatre of Vilnius from 2000 to 2025, focusing on the role of modernity as a survival strategy in the theatre’s artistic practice. The research object is the changes in the theatre’s repertoire, their connection to contemporary theatre trends (postdramatic theatre, performativity, interactivity, technological integration), and their impact on the theatre’s identity and its relationship with the audience. The article discusses the main forms of contemporary theatre in the repertoire of The Old Theatre of Vilnius, the perspectives of theatre managers and creators on modernity, and compares the theatre’s development with similar theatrical institutions in the Baltic States. The research applies theoretical approaches of postdramatic theatre, performativity, and cultural identity (H.-T. Lehmann, E. Fischer-Lichte, R. Schechner, P. Pavis, among others). The results of the analysis reveal that the integration of modernity has become a crucial strategic choice for the theatre, enabling it to remain competitive and relevant in the contemporary cultural field. The study employs qualitative content analysis, comparative case studies, and document analysis to consistently reveal the mechanisms of repertoire changes and their connections with contemporary theatre theories. Keywords: The Old Theatre of Vilnius, repertoire, contemporary theatre, postdramatic theatre, performativity, media.