Ugdymo dvasingumo kontekstas: tyrimų aspektai ir prasmė

LTPublikacijoje analizuojamas asmenybės ugdymo dvasingumo kontekstas, aptariant kolektyvinėse monografijose „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ (2009) ir „Ugdymo dvasingumas“ (2012) atliktus tyrimus. Jose dvasingumo kontekstas suvokiamas kaip sociokultūrinės erdvės reiškinys. Dvasingumo sklaidos teoriniai aspektai ir orientyrai grindžia ugdymo dvasingumo kontekstą kaip tikrovės komponentą, o jo įgyvendinimo galimybės atskleidžia šį kontekstą formuojančias jėgas ir jų derinimą kaip edukologijos problemą. Ugdymo dvasingumo kontekstas pagrįstas kaip erdvė, kurioje atsiranda žmogui galimybė įsijungti į kultūros dvasingumo tradiciją, ir kaip orientyras suvokti savo gyvenimo prasmę bei misiją stiprinant žmonių bendrystę ugdymo ir socialinėje aplinkoje. Toks dvasingumo kontekstas yra jungtis tarp ugdymo ir platesnės socialinės aplinkos ir tiltas siekiant empirinės ir transcendentinės realybės vienovės asmenybės brandos procese. Ugdymo dvasingumo kontekstą galima vertinti kaip tikrovės fragmentą, ugdymo komponentą ir kaip realų žmogaus egzistencijos, jo gyvenimo reiškinį. Ši dvasingumo konteksto samprata reiškia, kad jis yra formuojamas kultūros erdvėje. Nauji kontekstai formuojasi globalizacijos veikiamoje socialinėje aplinkoje. Skirtingų šalių mokslininkų patirtis išryškina būdingus pokyčius, savitus vertinimo orientyrus, skirtingus požiūrius į dvasingumo vaidmenį ugdymo tikrovėje. Taip pagrindžiamas ugdymo dvasingumo kontekstas kaip tikrovės komponentas ir edukologijos problema.