Juozas Tumas Vaižgantas šiuolaikiniame Lietuvos teatre: atvejo tyrimas

LTJuozas Tumas Vaižgantas mėgo teatrą, bet ar teatre buvo mėgstami jo tekstai? Meilė, žinoma, būtų geras pagrindas susieti klasikinj rašytoją su šiuolaikiniu Lietuvos teatru, bet postmodernėjančiame nūdienos teatre profesinis spektaklio kūrėjų ryšys su tekstu dažniau nei meilė apibūdinamas žodžiu strategija. Teatrologinėje literatūroje ši sąvoka buvo pasitelkta, aiškinat kūrybines teatro praktikų intencijas. Strategija, (gr. vadovavimas) apibrėžiamas kaip bendrasis kovos arba kitokios veiklos planas. Karo meno technikos paliko atspindį ne tik šioje, bet ir kitoje avangardo sąvokoje. Atsiribodami nuo istorinio karybos palikimo sutelkime dėmesį į veiklos apibrėžtį. Teatro veikloje pastatymui pasirenkant literatūros kūrinį regimas tam tikras veiklos planas, kuriame atsispindi būsimo spektaklio vizija, jos įgyvendinimo metodai ir komunikacijos su žiūrovu pobūdis. Apžvelgiant šiuolaikinius spektaklius, pasiremsiu šiuo - kūrybinės strategijos aspektu: siekiama įvertinti Juozo Tumo-Vaižganto tekstų grąžinimo į teatro erdvę, prikeliant juos sceniniam gyvenimui, pri(si)minimo ir atminties konstravimo tendencijas. Pasirinkti pastarąjį analizės aspektą paskatino ne tik literatūrologo Alfonso Pakėno pastebėjimas apie sugrįžtantį Vaižgantą: <„.> sovietmečiu iš tikrųjų buvo lyg ir pamirštas arba nutylimas, tarsi slepiamas tautos kultūros podėliuose. Dabar jaučiu ir matau, kai rašytojas sugrįžta iš tų tolimų prieškario Lietuvos laikų, neištirpęs sovietmečio tamsumoje. Sugrįžimo, sugrąžinimo kaip atsiminimo motyvas dera kalbant apie Vaižganto kūrybos sugrąžinimą į šiuolaikinį Lietuvos teatrą [p. 41].