Nacionalinės tapatybės žymės sovietinėje literatūrinėje periodikoje (identiteto perkūros strategijos socializmo sąlygomis)
LTSovietinėje sistemoje ypač didelis dėmesys skirtas literatūrai, kaip žmonių sąmonės pertvarkos priemonei, bei skaitytojui, kaip tiesioginiam paveikos objektui. Rašytojai sovietinės ideologijos kontekste tampa „žmonių sielų inžinieriai“, kuriuos stebi kritikai, recenzuojantys grožinius tekstus pagal sovietinės ideologijos kanonus ir šias analizes skelbiantys institucionalizuotoje literatūrinėje periodikoje (Literatūra ir Menas, Pergalė). Intensyviausiai naujos tapatybės formavimas per literatūrą, pasitelkiant recenzijas, vyko pirmuosius penkerius komunistinio režimo metus. Implikuotais patarimais, išryškindami esmines ideologines koncepcijas, recenzentai pažymėdavo rašytojo kelią sektinomis gairėmis, struktūruodavo skaitančio žmogaus sąmonę, tekstuose ieškodavo „socialistinio žmogaus tipo“ ir gretindavo jį su ideologijos sukurto tarybinio žmogaus tipažu.
ENIn a Soviet system the biggest consideration was appointed to the literature, as a mean of transforming human consciousness and to the reader, as a direct object of influence. In a Soviet ideology context writers become „human souls engineers", observed by critics, who analyse works of fiction according to canons of Soviet ideology and publish these analyses in a institutionalised literary publication. (Literatūra ir Menas, Pergalė). The most intensive formation of new identity by invoking reviews proceeded during the first five years of communistic regimen. Reviewers stressed writer's writing carrier with standart guidelines, structurised reader's consciousness, searched for „the type of socialistic human" in texts and compared it with the type of Soviet human created by ideology by using implicated suggestions, highlighting fundamental concepts of ideology.
