Nauja maniera mūsų istoriografijoje

LTIstorijos mokslų daktaras pagal profesiją, žurnalistas iš prigimties, politinis veikėjas pagal darbo profilį, Lietuvos Respublikos ambasadorius Alfonsas Eidintas skaitytojams ant stalo pateikė naują knygą. Tai didelės apimties veikalas, skirtas buvusiam Lietuvos Respublikos prezidentui, aktyviam Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikėjui Aleksandrui Stulginskiui. Ši knyga – jau antroji A. Eidinto knyga, skirta prezidentui Aleksandrui Stulginskiui. Pirmoji „Aleksandras Stulginskis: Lietuvos prezidentas – gulago kalinys“ buvo išleista 1995 metais. Be to, autorius apie prezidentą A. Stulginskį įvairiuose leidiniuose yra paskelbęs ne vieną ir ne du straipsnius. Taigi autoriui tiek asmuo, tiek ir šaltiniai apie iškilią Nepriklausomos Lietuvos asmenybę ne nauji. Rašydamas antrąją knygą apie A. Stulginskį A. Eidintas panaudojo nepublikuotus dokumentus bei šaltinius. Beje, autorius joje atvirai pakritikavo savo pirmąją knygą, – įžangoje atskleidė savo darbo trūkumus, didelę dalį jų skyrė buvusiam redaktoriui, kuris sugebėjo sumenkinti knygos autoriaus sodrią žemaitišką kalbą ir lengvą rašymo stilių. Ne kiekvienas autorius tai išdrįstų padaryti, o diplomatui ir istorikui savikritika neatrodė nenormalus dalykas. Be to, ta kritika jis iš dalies pateisino naujos knygos rašymą ir išleidimą. Tik stiprios prigimties asmenys gali būti tiek kitų, tiek savo darbų kritikai, – tokia asmenybė pasirodė esąs A. Eidintas (bene pirmas mūsų istoriografijoje). Ambasadorius Alfonsas Eidintas naująja knyga „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“ į mūsų istoriografiją įnešė dar vieną naujovę – naują rašymo manierą. Jo knygoje sutelkti trys istorinio pobūdžio veikalai. Pirma, glausta Lietuvos istorija, apimanti Nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpį, ypač nuosekliai aprašant 1920–1926 metus.Skaitytojas ras vertingų, atrodytų, smulkių, faktų, kurie iki šiol nebuvo skelbti mūsų istoriografijoje, kurie plačiau ir nuosekliau atskleidžia krikščionių demokratų santykius su kitomis partijomis ir savo partijos viduje. Antra, tai knyga, skirta vienos reikšmingos asmenybės – Aleksandro Stulginskio – gyvenimo istorijai, kurioje atsispindi prezidento, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos, Lietuvos ūkininko (1926–1941 m.) ir gulago kalinio (1941–1954 m.) gyvenimo detalės. Trečia, tai dokumentų rinkinys, kuriame atspausdintos prezidento kalbos, jo parašyti teiginiai, korespondencija. Dokumentų rinkiniu galime pavadinti todėl, kad knygoje pateikiamos ne vieno puslapio dydžio prezidento ir kitų politikos veikėjų kalbos, rašiniai ir kiti to meto dokumentai, kito autoriaus galėję būti skelbiami atskiru veikalu. Be to, dokumentai bei jų ištraukos leidinyje pateikiami kitu šriftu – kursyvu. Taigi galima sakyti, kad A. Eidintas į vieną knygą sudėjo tris knygas. Tai nauja. Dar reikia akcentuoti tai, kad, pavyzdžiui, Lietuvos istorija labai nuosekliai ir palyginti įdomiai parašyta – gal net geriau ir įdomiau negu dauguma istorijos vadovėlių, skirtų mokykloms. Todėl rekomenduočiau būsimiesiems abiturientams paskaityti ir mokytojams mokyti Lietuvos istorijos iš šios naujos A. Eidinto knygos [p. 94-95].