Disertacija apie Lietuvos istoriografiją ir visuomenę 1904–1940 metais

LTRecenzijoje aptariama 2013 m. apginta A. Giedos daktaro disertacija "Istoriografija ir visuomenė: istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje 1904–1940 m.". Pirmame skyriuje svarstomas istorijos kaip mokslo pagrindimas ir teorinės paieškos, dominantės bei alternatyvos. Antrame aptariama Lietuvos istoriografijos profesionalizacija, prasidėjusi XX a. pradžioje, svarstoma jos raida nuo istoriografijos be istorikų iki akademinės institucionalizacijos Lietuvos Respublikos laikotarpiu 1920–1922 m. Trečiame skyriuje pristatomi Maironio "Apsakymai apie Lietuvos praeigą" kaip tautinės istoriografijos kanoną ir A. Šapokos "Lietuvos istorijos" populiarumo kontekstai. Disertacija baigiama svarstymais apie mažųjų naratyvų vietą istoriografijoje. Naujas šios disertacijos dalykas yra Lietuvos istoriografijos ir XIX a. pabaigos Prancūzijos istoriografijos situacijos panašumų pastebėjimas. Įžvelgiamas net istoriografinis paralelizmas, o tai yra netikėta žinant vokiškosios istorinės mokyklos geografinį artimumą ir įtaką. Neaptarti taikomi hermeneutiniai tyrimo metodai, vietoje jų pasiūlytos hipotezės ir "tyrimo modelis". Darbo privalumas – XX a. Lietuvos istoriografijos tyrimų chronologinių ribų praplėtimas: įtraukti sociokultūriniu požiūriu svarbūs dešimtmečiai nuo 1904 m. iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. J. Rüseno teorija pristatoma kritiškai, kaip viena iš galimų prieigų, Lietuvos istoriografijos raida pristatoma tarptautiniame kontekste. A. Giedos disertacija panaši į sintezę, kurią galima papildyti kai kurių žinomų ar mažiau žinomų tekstų analize, išeivijos istorikų darbais, kai kuriais bibliometriniais ar istoriografijos "ekonomikos" duomenimis.