Sąvoka, institucija ir "paveldo" diskurso tvarka

LTStraipsnyje pasitelkiama keletas dailėtyroje, dailės kritikoje ir institucinėje „šiuolaikinio“ ir „tradicinio“ meno praktikų sistemoje funkcionuojančių sąvokų, kurios analizuojamos kaip tam tikri ideologiniai įrankiai, taip pat kaip diskursus kvazi-mitologiniais stereotipiniais pasakojimais paverčiantys „agentai“. Dabartinė dailės istorija ar dailės istorijos dabartis yra „teritorija“, kurioje susiduria visų šių „disciplinų“ interesai ir metodologijos. Ši teritorija iš dalies visada išlieka „dabartimi“, kurioje formuojamas, kuriamas „dailės istorijos“ ir „paveldo“ diskursas, paprasčiau tariant — tam tikra istorijos versija su tam tikrais „veikėjais“, „agentais“ ir jų pas(is)kirstymu hierarchinėje tokios „istorijos“ schemoje. Tai gali būti institucijos, pavieniai veikėjai - dailininkai, dailėtyrininkai, kuratoriai, funkcionieriai, rėmėjai, publika, institucijos. Straipsnyje aiškinamasi, kaip kai kurios šiandien įprastos sąvokos, istorijos vaizdiniai ir įsivaizdavimai formavosi prieš dvidešimt ar dešimt metų. Iš dalies tokius įsivaizdavimus galima būtų pavadinti „klišėmis“, kurios formavimosi akimirką buvo aktualios ir kurios, ko gero, įprasmino konkrečius tam tikro laikotarpio, situacijos lūkesčius ir įsivaizdavimus, tačiau kurios ilgainiui tapo automatiškai kartojamų stereotipų apie „praeitį“, „paveldą“ rinkiniais tvarka, kaip paklusnumas žanrui.

ENThe article utilizes certain terminology from the fields of art theory and history, art criticism and contemporary as well as traditional institutional art systems, and analyses them as certain ideological tools and agents that turn discourses into quasi-mythological and stereotypical stories. Present-day art history or the present day of art history is territory wherein the interests and methodologies of all of these disciplines converge. In part, this territory always remains the present in which the discourse of art history and heritage is shaped and developed or, to put it more simply, it is a certain version of history with certain players and agents distributed in a certain hierarchy within the framework of the said history. These players can be institutions or solitary figures such as artists, art critics, curators, functionaries, patrons and members of the general public. The article attempts to explain how some of these widely used terms, images and perceptions developed ten or twenty years ago. These perceptions can in some part be called cliches. They were relevant at the time they emerged and most probably encapsulated the expectations of a certain time period, but in the long run the perceptions became a collection of automatically repeated stereotypes about the past and about heritage, as well as turning into a kind of canon for certain genres of discourse(s) and lacking in relevant content.