Tarp melancholijos ir desperacijos: M.K. Čiurlionio simfoninės poemos "Dies irae" kontekstai

LTStraipsnis skirtas vieno vėlyviausiai M.K. Čiurlionio pradėtųjų sumanymų, simfoninės poemos „Dies irae“, genezei bei kontekstams aptarti. Kompozicijos idėja paskatino dar sykį permąstyti M.K. Čiurlionio laikyseną tarp tradicijos ir modernybės. Straipsnyje glaustai aptariamos šio kūrinio atsiradimo prielaidos, sąsajos su romantizmo, neklasikinės meno filosofijos (Nietzsche) ir Jaunosios Lenkijos autorių kelta problematika. Ypatingas dėmesys tekste yra skiriamas katastrofistinei amžių sandūros jausenai, straipsnyje išryškinamas Čiurlionio skaitytos knygos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ metaforų artimumas jo paveikslų ikonografijai (Rex idėjos genezei), atkreipiamas dėmesys į tai, kad tapyba ir vėlyvoji muzikinė kūryba atskleidžia vis sudėtingėjantį šio menininko kompozicinį mąstymą ir siekį meno kūrinio visuma intuityviai įžvelgti būties pamatus. Straipsnyje keliamos hipotezės, susijusios su simfoninės poemos „Dies irae“ temomis, aiškėjančiomis iš prof. Dariaus Kučinsko ir Yumiko Nunokawos atliekamo klavyro tyrinėjimo. Keliami klausimai: ar „Dies irae“ klavyras įgalina kalbėti apie Rex motyvą muzikoje, ar savo kūrinių citavimas - autotematizmo užuomazga, kokį žūstantį pasaulį Čiurlionis siekė perteikti. Pabaigoje pateikiamas S. Čiurlionienės 1910 m. rašyto draminio dialogo skaitymas poemos „Dies irae“ problematikos kontekste.

ENOne of the latest projects by M. K. Čiurlionis, the symphonic poem Dies Irae, prompts us to reassess the situation of the composer’s individual position between tradition and modernity. His familiarity with the tradition of Requiem Mass was extensive as he participated in choral Mass at funerals throughout his childhood, as well as was acquainted with the original compositions of Requiem by classic composers. In addition to this, it is likely that Čiurlionis was also familiar with citation, paraphrases, and other interpretations of the Dies Irae sequence by Romantic composers. The Gregorian Chant Dies Irae, which originated in the 13th century, gained its popularity through the period of Romanticism as the most notable idiom of secular music. Čiurlionis also chose one of the most characteristic musical genres of Romanticism - the symphonic poem - that enabled the composer to have extensive creative freedom and also refers to the multi-layered cultural text. In contrast to the completed pieces of this genre, such as Miške ("In the Forest”) and Jūra (“The Sea”), the composer could not ignore the existing textual themes prominent in the cultural landscape of modern literature, therefore the motifs of Dies Irae penetrated not only musical but also modern literary texts.The development of the visual expression of the idea of Hex by Čiurlionis reveals some relations with Nietzsche’s metaphors; therefore, we are faced with the dilemma: what position does the main character of the symphonic poem Dies true take? Is it possible to find a nodus of the theme Rex Trcmendac Maieslatis? Whilst the rise of eschatological ideas was delayed in Eastern Europe at the turn of the century (they became evident especially after the events of 1905), the historical situation and the circumstances of Čiurlionis’ private life led the artist to a deep personal crisis. Referring to Yuniiko Nunokawa’s review on the structure of the symphonic poem Dies Irae, I am exploring whether Čiurlionis deliberately structured his poem from the themes of his own compositions (such as in Ein Heldenleben by Richard Strauss) or whether this was an agony of the creator, as noted by Vytautas Landsbergis. It is possible to assume that whilst composing Dies Irae, Čiurlionis tried to oppose his conscious personal commitment (in the sense of Soren Kierkegaard) to the fear in the changing, fragmented world - the most disturbing phenomenon of modernity.