Spontaniškumo ir interpeliacijos dialektika: Rosos Luxemburg samprotavimų tema

LTStraipsnio tikslas - aptarti politinio spontaniškumo ir interpeliacijos dialektiką remiantis istorinio ir socialinio materializmo perspektyva, kritiškai apžvelgiant Rosos Luxemburg samprotavimus. Spontaniškumu laikysiu vidinių aiškių priežasčių nedeterminuojamą apsisprendimą veikti ir patį veiksmą, o stichiškumu - išorinį ir gerai matomą didelių grupių ir masių savaiminį judėjimą, įveikiant reglamentus, standartus ir režimus. Atskirsiu išvystytą spontaniškumą, stichiškumą, kurie yra sąlygojami skonio ir alternatyvų patirties, nuo banalaus ir pasikartojančio gaivališkumo, kaip nerefleksyvios reakcijos į pasikartojančius stimulus. Spontaniškumo ir stichiškumo santykis su ideologine interpeliacija yra aktualus politikos, tiesioginių (protesto) akcijų ir revoliucijos klausimas, aiškinantis partijų ir bendruomenių veiklos santykį. Išvystytas spontaniškumas ir stichiškumas lemia derybinį atsakę ideologiniams kvietimams (interpeliacijoms). Istorinis materializmas, kaip jį formulavo daugelis marksistų, buvo nulemtas programinio naratyvo ir neanalizavo savaiminio besimokančio spontaniškumo, susijusių alternatyvų ir transformacijų, kūrybinio įveikimo (Auflieben), alternatyvų ir krypsmų gausinimo. [...] Pagrindinė straipsnio analizuojama priešybė yra santykis tarp spontaniškų, stichiškų politinių grupių saviraidos ir partinės ideologijos. Skiriamos silpnosios ir stipriosios sąveikos tarp patirtinės savimokos ir kreipiančiosios ideologijos. Straipsnis diskutuoja ne išsivadavimo, o įsivadavimo (įtraukto išsivadavimo) sąvoką ir artimai ją sieja su bendruomeniniais ir visuomeniniais įsikitinimais: veiksmais, kurie padeda neideologiškai ir neprogramiškai transformuoti socialinę tikrovę, vykdyti intervenciją į Kita-būtį ir derybiškai keisti abiejų santykį.

ENThe purpose of the paper is to dispute dialectics of spontaneity and interpellation referring to the perspective of historical and social materialism and interpreting the considerations of Rosa Luxemburg. I characterize spontaneity (Spontaneität) as internal and undefined without any clear permission of reason to act and the action itself; and I characterize the elemental (Elementargewalt) as external, visible, and independent movement of large groups or masses that break down regulations, standards and regimes. I make a distinction between the developed spontaneity, the advanced elemental dependent on taste and experience of alternatives (as a special recognition stance) from banal and repetitive chaos, as an unreflective reaction to recurrent stimulus. The dialectical relationship or political negotiation between spontaneity and ideological interpellation is a relevant question of direct (protest) actions and revolutions and could be interpreted in the context of political parties and communities. The developed spontaneity and the elemental define the negotiation response to ideological invitations (interpellations). Historical materialism, as it was formulated by many of classical Marxists, was already defined by the program narratives and did not analyze the self-learning spontaneity, the self-studied transformation, the creative Auflieben, and the multiplying of alternatives and deviations.For a long time, the spontaneity was considered as an issue of party’s factionalism: as dangerous deviations, revisionism, opportunism etc. As a central example for my considerations, I have chosen the actions of trade unions, local councils and public committees, the changes of their identities and influences of them on the social-economical processes. The main opposition discussed in the article is between the self-development of spontaneous, elemental political groups, on the one hand, and continuous party ideology, on the other. The author of the article distinguishes strong and weak interactions between experiential self-learning from manipulative ideology. The paper disputes the concept of engaged liberation as an opposite to liberation-from and considers the engaged liberation as a precondition of communal or public self-othering. The public self-othering helps to transform social reality through liberate engaging. Dialectics of spontaneity explains the intervention of Other-being into custom reality, the changing of mutual relationships through political negotiations and through the breaking of ideological and program presuppositions.