Kinas ir daugialypis atminties diskursas

LTStraipsnyje aptariamas ambivalentiškas kinematografijos ir atminties diskursas. Siekiama parodyti, jog gilesnių atminties tyrinėjimų pradžia sietina su kinematografijos atsiradimu, kurioje įprasminta atmintis-kaip-vaizdinys. Įvaizdindamas tai, kas atsiveria žmogui ir kultūrai per prisiminimus, kinas tapo šiuolaikinių atminties technologijų dalimi, kurios sureikšmina atmintį ir tuo pačiu ją panardina į kontroversišką vizualinės kultūros vandenyną, bereikšmiškumą ir užmarštį. Kaip protezuotos atminties forma ir žmogaus sąmonės plėtinys, kinas XX a. reflektavo atminties procesus ir skatino atminties diskurso raidą. Taip tarsi prisidėjo prie kolektyvinės ir individualios atminties susiliejimo, žodžio „istorija“ pakeitimo „atmintimi“, didžiojo pasakojimo suskaidymo į daugybę mažų prisiminimų ir praeities fragmentų, sakytinės istorijos atgaivinimo ir paprasto žmogaus patirčių analizės. Atvertos kinematografinės žiūros per-spektyvos, praeities ir dabarties jungtys leido įtvirtinti naujas kultūrinės atminties formas ir praktikas. Kino daromas poveikis kolektyvinei vaizduotei ir atminčiai įvairiuose kraštuose atkreipė dėmesį į nacionalinį kinematografą, telkiantį bendruomenę, stiprinantį ir transformuojantį tapatybės struktūras. Kinematografinę krizę išgyvenusi Lietuvos kino kultūra XX-XXI a. sankirtoje taip pat įsiliejo į prisiminimų atgaivinimo, išryškinimo ir apmąstymo procesus. Trauminės, užgniaužtos, suklastotos atminties kūrybinis atskleidimas, įprasminimas, atkūrimas ir pavertimas ilgalaike postatmintimi tapo viena iš kino kaip kultūrinės atminties mediumo krypčių, įvairūs atminties motyvai ryškėja ne tik dokumentiniame, autoriniame, bet ir žanriniame kine. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atminties vaizdiniai; Kinematografija; Kultūrinė atmintis; Lietuvos dokumentinis ir vaidybinis kinas; Lietuvos dokumentinis kinas; Lietuvos vaidybinis kinas; Nacionalinis kinas; Postatmintis; Protezuota atmintis; Regimoji atmintis; Cinematic imagery; Cinematography; Cultural memory; Lithuanian documentary and feature films; Lithuanian documentary film; Lithuanian feature film; National cinema; Post-memory; Prosthetic memory; Visual memory.

ENThis article discusses the ambivalent discourses of cinematography and memory. It aims to show that a deeper exploration of memory is related to the development of cinema, which actualizes memory-as-image. Visualizing realities that are exposed to individuals as the remembering, cinema has become a part of memory technologies, which gives meaning to the emotional memory and at the same time plunges memory into the ocean of controversial visual culture, meaninglessness and oblivion. As the form of prosthetic memory and the extension of human consciousness, cinema began to reflect on the memory and encouraged the development of memory discourse in the twentieth century. It contributed to the merging of collective memory into individual memories, to the replacing "history" with "memory" and grand narrative with many small, local layers of remembrance, to the revival of oral history and simple human experience. This opening of cinematic perspective, that weaves past and present, established new forms and practices of cultural memory. It can be observed that the profound impact of cinema on the collective imagination and memory drew attention to the national cinematography as an important tool to mobilize citizens, activate communities, reflect, reinforce and transform identity structures. Lithuanian cinematic culture survived the crisis at the intersection of XX-XXI c. and also began to reflect on the processes of remembering and recall. The disclosure of traumatic, repressed, false memory and its creative conversion into long-term post-memory become one of the major tasks of cinema as a medium of cultural memory. Many different motifs of memory can be seen in documentaries as well as feature films. [From the publication]