Kretinga Lietuvos pranciškonų ordino istorijoje
LTStraipsnyje tiriama Kretingos bernardinų vienuolyno istorija, siekiant išryškinti jo vaidmenį bendrame ordino veiklos Lietuvoje kontekste, atkreipti dėmesį į diskusinius istorikų teiginius. Įkurtas 1602 m., šis vienuolynas ilgai buvo kitų bernardinų konventų šešėlyje, nors jame veikė įvairios mokyklos, vienuoliai steigė bažnytines brolijas. Išskirtinė jo vieta Lietuvos pranciškonų ir Katalikų bažnyčios istorijoje susijusi su kritiškiausiu momentu – kai, po 1863 m. sukilimo caro valdžiai uždarinėjant visus katalikų vienuolynus, jis išliko vienintelis Žemaitijoje. Caro valdžios pasirinkimą, matyt, lėmė Kretingos miestelio nuošalumas ir ta aplinkybė, kad šio konvento vienuoliai, skirtingai nuo kitų ordinų kunigų, nebuvo „susikompromitavę“ per 1863 m. sukilimo įvykius (bent jau nė vienas nebuvo suimtas). XX a. pirmoje pusėje Kretingoje buvo sutelkta svarbiausia religinė, socialinė ir ūkinė pranciškonų veikla, 1931–1948 m. (ir 2004–2007 m.) čia buvo Lietuvos pranciškonų provincijos centras. Kelių šimtmečių ordino veiklos istorijoje šis tarpsnis nėra ilgas, tačiau būtent jis gyviausias šiandieninėje istorinėje atmintyje ir būtent jis suformavo Kretingos vienuolyno įvaizdį. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į diskusinius klausimus. Abejojama Kretingos bernardinų indėliu kovojant su pagonybės reliktais Žemaitijoje (stingant duomenų apie tokius neofitus XVII a.) ir vienuolyno „lituanistiniu“ potencialu: nors bernardinai plėtojo sielovadą lietuvių kalba, XIX a. pirmoje pusėje Kretingos vienuolyne tyrinėta žemaičių gramatika, tai lėmė praktiniai ar individualūs poreikiai, neišaugę į bernardinų angažavimąsi lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu.
ENThe present article investigates the history of the Bernardine monastery in Kretinga seeking to highlight its role in the overall context of the Order’s activities in Lithuania, as well to draw attention to the debatable claims for historians. This monastery, although opened in 1602, for a long time remained in the shadow of the other Bernardine conventions, despite the fact that various schools operated in it and its monks founded some religious brotherhoods. Its exceptional place in the history of Lithuania’s Franciscans and the Catholic Church is related to the most critical moment – when after the 1863 uprising while the tsarist government was closing all the Catholic monasteries, this monastery remained the only one in Samogitia. The seclusion of Kretinga town and the circumstances that the monks of this convent, unlike the priests of other orders, were not "compromised" in the events of the 1863 uprising (at least no one was arrested), apparently, determined the choice of the tsar’s government. In the first half of the 20th c. the most important religious, social and economic activities of the Franciscans were concentrated in Kretinga. In 1931–1948 (and in 2004– 2007) the center of Lithuania’s Franciscan province was here. Although the Order’s activities lasted for a several centuries and this period is not long in the history, but it is the liveliest in today’s historical memory and namely it was the one to form the image of the monastery in Kretinga.The article draws attention to the debatable issues – there is a doubt about the contribution of the Bernardines of Kretinga in combating the relics of paganism in Samogitia (there is a lack of data on such neophytes in the 17th c.) and the "Lithuanian affairs" potential of the monastery (although the Bernardines developed pastoral care in the Lithuanian language, in the first half of the 19th c. the grammar of the Samogitians was investigated in the monastery of Kretinga, this was due to the practical or individual needs, which did not grow into a commitment of the Bernardines in the period of the Lithuanian national revival).
