Беларускi фактар утварэння сучаснай лiтоўскай дзяржавы. 1915-1917 гг

LT1915 m. vokiečiai okupavo visą Lietuvą ir dalį Baltarusijos. Nors 1915 m. liepos 28 d. P. Hindenburgo įsakymu vokiečių užimtose žemėse Rytuose buvo uždrausta bet kokia politinė veikla, šis įsakymas taikytas atsižvelgiant į politinio momento konjunktūrą. Apskritai politinė veikla nesustojo, o baltarusių politinė padėtis vokiečių okupacijos sąlygomis net pagerėjo. Iš pradžių, vokiečiams palaikant vadinamosios Didžiosios Lietuvos Oberosto kontūruose iliuziją, okupuotų teritorijų vietiniai politikai aktyviai ėmėsi gaivinti istorinio valstybingumo idėjas. Baltarusių inteligentams vėl, kaip ir 1905-1906 m. iškilo jų santykio su būsima valstybe problema. 1917 m. sausio 11 d. Vakarų valstybių diplomatams Berne Lietuvių tautos tarybos vardu buvo įteiktas "Memorandumas dėl nepriklausomos Lietuvos atkūrimo". Jos teiginiai buvo šie: 1) LDK žemių, atskirtų nuo Rusijos, ir Kuršo nepriklausomybė; 2) LDK padalijama į tris savavaldes nacionalines dalis (lietuvių, baltarusių, latvių); 3) sostinė - Vilnius, kuris priklauso lietuvių nacionalinei daliai, bet vartojamos dvi oficialios kalbos - lietuvių ir baltarusių. Baltarusiams nepavyko įtikinti vokiečių, kad jie yra reikšminga jėga. Jų svarbiausia problema buvo tautinio sąjūdžio silpnumas. Tuo tarpu lietuvių politinis potencialas buvo pakankamas įvairių valstybingumo variantų modeliavimui. Vokiečiams ėmus realizuoti naują strateginę liniją būsimos etninės Lietuvos atžvilgiu ir leidus išrinkti Tarybą, prasidėjo naujas lietuvių ir baltarusių santykių etapas.

ENIn 1915 the Germans occupied the entire Lithuania and a part of Byelorussia. Although by order of P. Hindenburg of 28 July 1915 any political activity was banned in the occupied Eastern lands, the order was applied in consideration of the conjuncture of the political moment. The political activities as a whole were not stopped, and the political situation of Byelorussia even got better. Initially, as the Germans supported the illusion of the Greater Lithuania in the outline of the Ober Ost, the local politicians in the occupied territories commenced an active revival of the ideas of historical statehood. The Byelorussian intellectuals, as in 1905-1906, faced the problem of their relation with the future state. On 11 January 1917 the “Memorandum Regarding the Reinstatement of the Independent Lithuania” was presented to the diplomats of the Western countries in Bern on behalf of the Council of the Lithuanian Nation. The memorandum contained the following statements: 1) independence of the lands of the Grand Duchy of Lithuania, separated from Russia and Curonia; 2) separation of the Grand Duchy of Lithuania into three self-sufficient national parts (Lithuanian, Byelorussian and Latvian); 3) the capital – Vilnius, belonging to the Lithuanian part and use of two official languages – Lithuanian and Byelorussian. Byelorussians failed to persuade Germans to view them as a significant force. Their problem was the weakness of the national movement, while Lithuanian political potential was sufficient for modelling of different variants of statehood. After the Germans started implementing a new strategic policy with regard to the future ethnic Lithuania and allowed to elect the Council, a new stage in relations between Lithuanians and Byelorussians commenced.