Rola szafarzy zakonnych w transakcjach handlowych z miastami pruskimi na przełomie XIV

LTTiriant Kryžiuočių ordino prekybinę veiklą vertinga yra medžiaga, esanti Malborko ir Karaliaučiaus didžiųjų „šeferių“ (vok. Schäffer), t. y. kryžiuočių valstybės valdininkų, tvarkiusių prekybos reikalus, sąskaitų knygose. Jose, sudarytose XV a. pradžioje, fiksuoti prekybiniai sandėriai tarp ordino valdininkų ir jų partnerių. Istoriografijoje minimos 3 Malborko „šeferių“ ir 6 Karaliaučiaus „šeferių“ knygos. Pilnai yra publikuota po porą šių knygų iš Malborko ir Karaliaučiaus. Ypatingas dėmesys straipsnyje skiriamas Gdansko (vok. Danzig) vietai tarptautinėje prekyboje, panaudojant kaip šaltinį minėtas „šeferių“ sąskaitų knygas. XIV a. pab. – XV a. pradžia buvo palankus laikotarpis Gdansko pirkliams užmezgant prekybinius ryšius su Vakarų Europos rinkomis. Ekonomine prasme Gdanskas tuo metu konkuravo su Elbingo (lenk. Elbląg) uostu. Gdansko pirklių prekybai padėjo ryšiai su vokiečių miestais Liubeku, Rostoku, Štralzundu. Svarbiu įvykiu formuojantis Prūsijos prekybinei struktūrai buvo lietuvių žemių įtraukimas į prekybą tarp Baltijos jūros kraštų ir Vakarų Europos rinkomis. Apie Prūsijos gyvesnius prekybinius kontaktus su Lietuva galima kalbėti tik nuo XIV a. pabaigos, kai Kryžiuočiai nustojo vykdyti grobikiškus „reizus“ į Lietuvos žemes. Prūsijos pirkliams, visų pirma gdanskiečiams, Lietuva buvo liuksusinių prekių, importuojamų iš Vakarų Europos, realizavimo rinka. Kita vertus, iš Lietuvos buvo gaunama paklausą turinčių žaliavų. Pagrindinis Prūsijos ir Lietuvos prekybinis kelias buvo vandeniu, apimant Vyslos įlanką, Prieglių, Deimeną, Kuršių įlanką ir Nemuną iki Kauno.