Kūno fenomenologija Alfonso Nykos-Niliūno tekstuose : disertacija

LTKūnas disertaciniame tyrime suprantamas taip, kaip jis yra aprašomas fenomenologinės filosofijos, t.y. ne kaip iš šalies stebimas objektas, bet kaip nuo asmens neatskiriamas įsikūnijimas. Kūnas visada yra duodamas kartu su patiriamu gyvenamuoju pasauliu: mūsų jutimuose jis yra tas, kuris jaučia, suvokimuose – tas, kuris suvokia. Tai – savas, gyvenamas, patiriantis kūnas. Disertacijoje remiamasi E.Husserliu, M.Merleau-Ponty, J.P.Sartre’u, o taip pat E.A.Behnke, A.Lingio, A.Mickūno, V.Podorogos, D.Zahavi darbais. A.Nykos-Niliūno kūryba kritikų išskiriama intelektualumu ir erudicija. Disertacijoje poetinis jos sudėtingumas aiškinamas fenomenologine poeto laikysena. Struktūrinė disertacijos ašis – kūno kitimo konceptas bei kūno pasauliškumo principas. Patiriantis kalbančiojo kūnas aprašomas kartu su jam sava erdve, artimaisiais asmenim. Parodomas jo santykis su kalba, kito asmens kūnu bei meno kūriniais. Kūnas kalboje reiškiasi ne tik teksto temomis, bet ir kalbine organizacija. Disertacijoje parodoma, kaip metafora skleidžiasi iš juslinio suvokimo, iš tarpkūniškos būties. Ji neprieinama, sutrikus savaimingam buvimui kūnu. Fenomenologinis literatūros tekstų tyrimas atgręžia į jutiminę estetikos prigimtį, glūdinčią pirminėje jos apibrėžtyje. A.Nykos-Niliūno poezija iš fenomenologinės perspektyvos atsiskleidžia kaip santykių poezija. Kalbančiojo įsikūnijimu pasaulis patiriamas ne kaip atskirų daiktų suma, bet kaip jų santykių dinamika. Pasaulis pasirodo kaip suvoktas. Tekstai leidžiasi skaitomi ir kaip juslinio suvokimo įvykiai bei struktūros. [Iš leidinio]

ENIn this dissertation thesis, the definition of body is similar to that one found in phenomenological philosophy, that is not as an object observed from a side, but as embodiment inseparable from an individual. Body is always given with experienced inhabited world: in our senses it is that which experiences, in our perceptions – that which perceives. These examples refer to ones own, living, experiencing body. The thesis builds up on works of E. Husserl, M. Merleau-Ponty, J.P. Sartre as well as those of A. Behnke, A. Lingys, A. Mickūnas, and V. Podoroga. Critics single out the works of A. Nyka-Niliūnas for their intellectualism and erudition. In the thesis, its poetic complexity is explained by reference to phenomenological outlook of the poet. The structural part of the thesis concerns the concept of body changes and body’s worldliness principle. Experiencing body of a speaker is described together with space close to him, inhabited by individuals dear to him. The author demonstrates his relation to language, body of another person, and works of art. A body expresses itself in language not only in terms of textual themes, but also in as far as spoken organization is concerned. The thesis demonstrates how a metaphor blooms from sensual perception, from inter-bodily existence. Phenomenological research of literary texts turns one towards sensual nature of aesthetics, encoded in its primary definition. The poetry of A.Nyka-Niliūna from phenomenological perspective reveals itself as the poetry of relations. By embodiment of the speaker, the world is experienced not as totality of discrete things, but rather as dynamics of their relations. The world manifests itself as perceived one.