Europos Sąjungos kultūros politika: integracija, dėl kurios nesiderama
LTStraipsnyje aptariama Europos Sąjungos kultūros politika. Apžvelgiamos ES kultūros politikos ištakos ir jos raida po 1992 m., kai buvo pasirašyta Mastrichto sutartis, ir ES istorijos politika. Nagrinėjamos pastarojo meto realijos, susijusios su diskusijomis EP ir kitur dėl totalitarinių režimų nusikaltimų įvertinimo ir EP projektai, kaip tiesioginės ES istorijos politikos priemonės. ES kultūros ir istorijos politikos raida žymi procesą, kai sukurtos europinės institucijos plėtoja savo autonominį ("Europos vienijimosi") naratyvą, kurį po truputį mėgina vis labiau perteikti savo pačių kūrėjoms – ES šalims narėms – siekdamos, kad šios adaptuotų ir subordinuotų šiam naratyvui savuosius pasakojimus, grindžiančius jų kaip tautinių valstybių teisėtumą. Tokia politika atlieka svarbią funkciją ir palaikant Europos integraciją, ir ją toliau gilinant. Ji sukuria galios santykių lauką, kuriame dėl Europos integracijos turinio ir krypties varžosi skirtingos idėjos. ES kultūros politiką inicijavo Europos Komisija, bet ilgainiui esmine institucija tapo Europos Parlamentas, save mėginantis įtvirtinti kaip gimstančios Europos demokratijos lopšį. Ateities ES politikos turinį turėtų lemti Vokietijos ir Prancūzijos istorijos politikos projekcijų ir ES institucinių interesų sankirtos. Pagrindinis ES kultūros politikos taikinys yra elitas. Europinis naratyvas ir jo esminės mitologemos padeda sutelkti šį elitą, jį socializuoti ir struktūruoti jų priimamus sprendimus. Baltijos šalių istorinis naratyvas tam tikrais aspektais kertasi su dominuojančiu europiniu praeities vaizdavimu. Todėl aktyvesnis Lietuvos dalyvavimas formuojant ES istorijos politiką yra reikšmingas nacionaliniu ir europiniu lygiu.
