"Niemand soll im Ghetto hungern": die Sozialpolitik des Judenrats im Vilniuser Ghetto (1941-1943)

LTStraipsnyje aptariama Vilniaus geto socialinė politika. Pažymima, kad Vilniaus žydų bendruomenės ir geto istoriją nacių okupacijos laikotarpiu galima suskirstyti į keletą laikotarpių - žydų diskriminavimo ir žudymo iki geto įsteigimo laikmetį, getų suformavimo ir masinių žudynių laikotarpį, stabilizacijos laikotarpį, mažųjų getų, darbo stovyklų laikotarpį, Vilniaus geto naikinimo laikotarpį, Vilniaus geto likučių kalinimą Estijos konclageriuose ir darbo stovyklose. Konstatuojama, kad nuo 1941 m. pabaigos iki 1943 m. kovo mėnesio masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Pažymima, kad šiuo stabilazacijos laikotarpiu, Vokietijai nepavykus laimėti „žaibiško karo“ prieš Sovietų Sąjungą, darbo jėgos poreikis vokiečių karo ekonomikai labai išaugo, todėl nacių valdžia nusprendė laikinai palikti gyvus kvalifikuotus žydų darbininkus su šeimomis. Atskleidžiama, kad šiuo laikotarpiu geto gyvenimas reliatyviai tapo normalus ir stabilus, nusistovėjo geto administracinė struktūra ir kasdieninis darbas. Konstatuojama, kad aptariamu laikotarpiu getas tapo savotiška valstybe valstybėje, turinčia savo valdžią, policiją, dirbtuves, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas bei institucijas. Teigiama, kad beveik visi darbingo amžiaus žydų vyrai ir moterys dirbo įvairiose gamyklose, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. Pažymima, kad 1944 m. liepos pradžioje dauguma šiose stovyklose dirbusių žydų buvo išžudyti, ir nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 2–3 tūkstančiai Vilniaus žydų. .