Erfahrungen von Juden im Ghetto Šiauliai 1941-1944

LTDarbe aprašomas žydų gyvenimas Šiaulių gete 1941-1944 metais. Keliamas klausimas, koks buvo jų gyvenimas, kai po masinių žudynių gyvi likę žydai buvo uždaryti getuose nuo 1941 m. rugsėjo mėnesio iki 1944 m. vasaros, kokios buvo jų patirtys. Žydų bendruomenės gyvenimas getuose priklausė nuo to, kaip toje vietoje elgėsi ne žydų gyventojai, ir santykiai su šia nežydiška aplinka daugiausia lėmė kasdienį gyvenimą gete ir galimybes išgyventi, svarbūs buvo ir žydų tarpusavio santykiai pačiame gete. Pastebima, kad atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo turimų istorinių šaltinių, o šie iš žydų pusės yra gerai dokumentuoti, tačiau iš Lietuvos pusės to nėra. Atskleidžiamas žydų netikrumas prieš karą dėl augančio lietuvių nacionalizmo ir antisemitizmo. Prasidėjus karui žydams nebuvo aišku, kuri grėsmė didesnė - sovietų teroro politika, kraštutinis lietuvių nacionalizmas ar prasidėjusi vokiečių okupacija. Apžvelgiama abiejų Šiaulių getų sudėtis, pabrėžiant, kad tie žmonės buvo praradę artimuosius ir kartu turėjo rūpintis savo ir dar likusių šeimos narių išgyvenimu. Pateikiami liudijimai apie atkaklų norą išlikti ir tomis sąlygomis, konkrečius veiksmus susitvarkant gyvenimą, kiek tai įmanoma geto sąlygomis, žydų tarybų veiklą, švietimo organizacijas, rūpinimąsi socialinėmis ir buitinėmis, sveikatos apsaugos, kultūrinėmis problemomis. Kadangi kalba ėjo apie išgyvenimą, geto gyvenimas iš esmės buvo grindžiamas nuolatiniu išorės nustatytų taisyklių pažeidimu, todėl esminis vaidmuo teko ne žydams, o nežydiškai getų aplinkos reakcijai į tai.