Die Vielgesichtigkeit Rutheniens im Großfürstentum Litauen. Ein veritabler Erinnerungsort in der Geschichte der Belarus

LTStraipsnyje nušviečiamas daugialypis rusėnų veidas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pažymima, kad Polocko valdovai, susiję su Bizantija ir katalikiškąją Europa, nuo seno pasižymėjo separatizmu, siekdami savarankiškumo ir savo galios plėtimo į šiandienės Baltarusijos teritoriją. Konstatuojama, kad nors Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė buvo katalikiška šalis, kartu tai buvo gimtinė žmonių, priklaususių įvairioms konfesijoms ir etninėms grupėms, ir kaip ir kiekvienoje valstybėje čia būta konfliktų šiuo pagrindu. Tačiau konstatuojama, kad lyginant su kitomis valstybėmis, LDK tautos sugyveno palyginti draugiškai, nebuvo engiami stačiatikiai, LDK buvo katalikų bažnyčių, stačiatikių cerkvių, sinagogų, įvairių tautybių žmonės galėjo kalbėti savo gimtąją kalba ir vykdyti savo tikėjimo religines apeigas. Pastebima, kad tuo metu kalba ir religija nebuvo laikomos nacionalinės tapatybės požymiais, tai įvyko vėliau. Atskleidžiami pokyčiai, įvykę formuojantis nacionalinėms valstybėms. Reziumuojama, kad nors nuolat deklaruojama nacionalizmo ir tautinių valstybių epochos pabaiga, Sovietų Sąjungos žlugimas rodo, kad tautinio identiteto idėja iki šiol neprarado patrauklumo ir kad nacionalinės valstybės modelis gali įgyti naujų impulsų. Pažymima, kad tautos, linkusios kurti priešo įvaizdžius, išlieka svarbiomis Rytų Europos politikos dalyvėmis. Autoriaus nuomone, multikultūralizmas, religijų ir kalbų simbiozė, išlikę net ir po Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimo, galėtų būti geras vieningos Europos pavyzdys.