LTŠiuolaikinį karą galima apibūdinti kaip konfliktą dėl tiesos: tikėtina, kad nugalės ta pusė, kuri veiksmingiausiai ir įtikinamiausiai pateiks savo tikrovės versiją. Kai propagandinių vaizdų iš karo zonos gausu, vykstant karui sukurtų dokumentinių filmų patikimumas išlieka abejotinas dėl galimo vaizdo turinio manipuliavimo baigiamųjų darbų etape. Šiame straipsnyje teigiame, kad tariamas dokumentinių filmų objektyvumas vis dėlto nebūtinai atspindi tiesą; veikiau priešingai – subjektyvi režisieriaus perspektyva gali suteikti gilesnių įžvalgų ir autentiškesnį liudijimą. Taigi, kuo asmeniškesnis dokumentinis filmas, tuo jis gali būti artimesnis tiesai. Šiam teiginiui pagrįsti, remdamiesi Michelio de Certeau taktikos ir strategijos sąvokomis, analizuojame tris dokumentinius filmus, liudijančius apie įvykius Mariupolyje per Rusijos invaziją į Ukrainą 2022 m.: Manto Kvedaravičiaus ir Hannos Bilobrovos „Mariupolis 2“ (2022), Mstyslavo Černovo „20 dienų Mariupolyje“ (2023) ir Robino Barnwello „Mariupolis: žmonių istorija“ (2022). Filmai sukurti remiantis skirtingomis kinematografinėmis taktikomis ir strategijomis (Kvedaravičiaus filmo atveju – etnografine; Černovo filme – reportažine; Barnwello – naudota rasta medžiaga), visi jie yra unikalūs kinematografiniai liudijimai su karu susijusių žiniasklaidos produkuojamų vaizdų atžvilgiu. Jie ne tik atskleidžia Mariupolio gyventojų patirtį karo katastrofos akivaizdoje, bet ir parodo, kaip taikaus miesto peizažas virsta fatališku karovaizdžiu. Reikšminiai žodžiai: Mantas Kvedaravičius, Mstyslav Černov, dokumentinis kinas, karovaizdis, Ukraina.
ENModern warfare is increasingly characterised as a conflict over truth, where the side that effectively constructs and disseminates its version of reality holds a strategic advantage. This paper argues that the perceived objectivity of documentary footage does not inherently equate to truth; rather, it is the subjective perspective of the filmmaker that often provides deeper insights. We propose that the more personal and subjective a documentary film is, the closer it may come to capturing a nuanced truth. To explore this idea, we employ Michel de Certeau’s concepts of tactics and strategies to examine the interplay between subjective experience and the notion of truth in war documentaries. Our analysis focuses on three films documenting the siege of Mariupol during Russia’s invasion of Ukraine in 2022: Mantas Kvedaravičius and Hanna Bilobrova’s Mariupolis 2 (2022), Mstyslav Chernov’s 20 Days in Mariupol (2023), and Robin Barnwell’s Mariupol: The People’s Story (2023). Despite their differing methodologies - ethnographic observation in Kvedaravičius’ film, real-time reporting in Chernov’s work, and the use of archival and found footage in Barnwell’s documentary - all three films offer distinct and compelling testimonies that contribute to the broader landscape of war-related media imagery. Keywords: Mantas Kvedaravičius, Mstyslav Chernov, documentary film, Mariupol.