Atleidimas ir atsakomybė Emmanuelio Levino filosofijoje

LTLevino filosofijoje atsakomybė ir atleidimas pasirodo kaip dvi susijusios, tačiau ne tapačios temos. Šiame straipsnyje išskiriamos dvi pagrindinės problemos, susijusios su begaline atsakomybe už Kitą ir atleidimu. Pirma, klausiama, ar atleidimas yra įmanomas subjektui, kuris, pasak Levino, visuomet yra ir atsakingas, ir kaltas. Straipsnyje parodoma, kad begalinė atsakomybė už Kitą ir atsakomybė be kaltės nenumato, kad subjektui privalo būti atleista. Kitaip tariant, subjektas, būdamas moralinėje įkaito pozicijoje, privalo prisiimti atsakomybę, nesitikėdamas atleidimo už neįvykdytą įsipareigojimą. Tačiau drauge atskleidžiama, kad kraštutinė subjektyvumo situacija – buvimas įkaitu ir buvimas pasirinktu – atsiranda artume su Kitu ir atveria atleidimo galimybę (kaip egoistiško spontaniškumo suvaržymas). Antra, straipsnyje parodoma, kad Levino begalinė atsakomybės samprata nėra tiesiogiai susijusi su atleidimu Kitam. Nors atsakomybė už Kitą yra asimetrinė, atleidimas nepriklauso šiai atsakomybės struktūrai. Priešingai, atleidimas yra sąlygotas, priklauso nuo Kito pastangų bei santykių su kitais. Taigi šioje interpretacijoje atleidimas nėra etinio Aš ir Kito santykio, paremto begaline atsakomybe, aspektas. Vietoje to, jis tampa teisingumo galimybe, susijusia su Trečiuoju. Kitaip tariant, atleidimas įgyja reikšmę, kai Kito nusižengimai įvertinami kitų akivaizdoje. Raktažodžiai: atleidimas, begalinė atsakomybė, Levinas, etika, teisingumas, Kitas.

ENIn Levinas’s philosophy, responsibility and forgiveness appear as two related but not identical themes. The present article highlights two main issues concerning the relation between infinite responsibility for the Other and forgiveness. First, the question arises whether forgiveness is possible for a subject who, according to Levinas, is always at once both responsible and guilty. It is shown that infinite responsibility of the one for the Other and the subject’s “guiltless responsibility” do not imply that the subject must be forgiven. In other words, the subject, being in a moral condition of hostage, must accept responsibility without expecting forgiveness for unmet obligations. At the same time, however, it is revealed that an extreme subjective situation – being a hostage and being chosen – arises in proximity to the Other and opens the possibility of forgiveness (for withholding an otherwise selfish spontaneity). Second, the article shows that Levinas’s infinite responsibility of one for the other is not directly related to forgiveness of the Other. Although responsibility for the Other is asymmetrical, obligating the self, forgiveness does not belong to this structure of responsibility. On the contrary, forgiveness is conditional and depends on the efforts of the Other and his/ her relationships with others. Thus, in this interpretation, forgiveness is not an aspect of the ethical relationship between I and Other, which is based on infinite responsibility. Instead, it becomes a possibility of justice, related to the Third. In other words, forgiveness gains significance when the transgressions of the Other are evaluated in the presence of the others. keywords: forgiveness, infinite responsibility, Levinas, ethics, justice, Other.

• Levinas and responsibility in the face of violence: a view from Lithuania. Religions (Basel) 2022, 13, 2, 1 pdf (15 p.).
• On metaphysical guilt and infinite responsibility: K. Jaspers and E. Levinas. Problemos 2022, priedas, 95-110.