Istorinio pasakojimo svarba ir pradinukų socialinis ugdymas
LTStraipsnyje svarstomas pradinukų socialinio ugdymo klausimas, aptariama pasakojimo konstravimo svarba pradinio ugdymo etape siejant jį su formaliaisiais programų ir ugdymo reikalavimais, bendravimo ir raidos psichologijos kontekstu. Istorinio pasakojimo kūrimas vertinamas, kaip socialinių įgūdžių ir istorinės atminties formavimo būdas. Laisvos asmenybės formavimo procesuose didžiausias pasitikėjimas ir atsakomybė tenka pradinių klasių mokytojui. Jis kuria asmenybės brandos pamatus, padeda jai formuotis asmeninius istorinius pasakojimus, į kuriuos vėliau, aukštesnėse klasėse ir savarankiškame socialiniame gyvenime, orientuojasi žmogus. Socialinis ugdymas pradinės mokyklos pakopoje reikalauja tokios pačios (ar net didesnės) atsakomybės ir įdirbio, koks šiai sričiai yra skiriamas aukštesnėse klasėse. Pradinio ugdymo etape suformuoti moksleivių istorinio mąstymo ir raiškos įgūdžiai lemia moksleivių tolesnio mokymosi ir socializacijos sėkmę. Socialiniam ugdymui svarbi klasikinių ir šiuolaikinių mokymo metodų dermė. Klasikiniai pasakojimo kūrimo metodai, kuriuos taiko pats mokytojas ar mokytojo vadovaujami mokiniai, prisideda prie moksleivių kalbinių įgūdžių tobulinimo, sklandaus pasaulio suvokimo, sėkmingo įsiliejimo į visuomenę. Didėjantis Lietuvos moksleivių neraštingumas iš dalies yra nulemtas fragmentuoto ugdymo turinio perteikimo bei klasikinių ir moderniųjų ugdymo metodų pusiausvyros stokos. Istoriniam pasakojimui konstruoti šiuolaikinėje pradinėje mokykloje turėtų būti skiriamas didelis dėmesys, nes kaip tik gebėjimas rišliai artikuliuoti savo ir visuomenės istorinę patirtį sudaro prielaidas asmenybės brandai ir sėkmingam įsiliejimui į visuomenę.
