LTStraipsnyje nagrinėjama Jurgio Baltrušaičio kūryba ir jo kelias iki „Gralio taurės“. Pažymima, kad du žymiausi, N. Gorkio teigimu, lietuvių menininkai – Jurgis Baltrušaitis ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ne tik dvasiškai artimi vienas kitam, bet ir rusų dailininkui, filosofui, mistikui Nikolajui Rerichui. Pažymima, kad N. Rechichas ir J. Baltrušaitis gynė M.K. Čiurlionį nuo abejojančių jo talentu ar net puolančių jo kūrybą kaip niekinę. Cituojant N. Rericho žmonos Jelenos Rerich laišką, paaiškinama, kad Gralio taurė N. Rerichui buvo švenčiausia sąvoka, dvasinės kultūros simbolis, tai, į ką žmogus turi nukreipti savo kūrybinį potencialą. Pažymima, kad J. Rerich teigė, jog N. Rerichas negalėjo būti labiau įvertintas ieškodamas savo šventojo Gralio nei pastebint organinį ryšį tarp jo kūrybos ir dvasinės laikmečio sanklodos. Konstatuojama, kad J. Baltrušaičio kūrybą veikė ir induizmo filosofija, joje esama orientalizmo atspindžių, jis pats vertė Rabindranato Tagorės eilėraščius ir Bhagavadgytą. Nagrinėjant J. Baltrušaičio eilėraščius, atskleidžiama, kaip jis ėjo N. Rericho nužymėtu Šventojo Gralio paieškų keliu. Pažymima, kad lyrinis J. Baltrušaičio herojus pamažu įsisąmonina, kad kūrybingo žmogaus dvasioje ši taurė vis pilnėja ir reikalauja dalyvauti kūrybiškai pertvarkant šį pasaulį. Atskleidžiamas ryšys tarp latvių poeto, filosofo Richardo Rudzičio „Gralio brolijos“ ir N. Rericho.