Maironio ir Rainio istoriosofinės dramos

LTŠiame straipsnyje siekiama atsigręžti j lietuvių ir latvių klasikų, Maironio ir Rainio (tikr. Janis Pliekšans), istorines dramas, rašytas kūrybinės brandos metais, mėginant išsiaiškinti, kaip abu dramaturgai suvokia istoriją, kokius tragiškuosius momentus labiausiai pabrėžia, ką akcentuoja vaizduodami istorijoje veikiančius asmenis. Dramų analizė liudija, kad šių autorių kūriniai yra saviti istoriosofiniai veikalai, svarstantys politikos ir moralės klausimus, analizuojantys pačius politinio veikimo principus. Dramaturgai nekuria idealizuotos istorijos, o rodo skaudžių praradimų momentus. Maironis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo vaizduoti tuos įvykius, kurių nenorima prisiminti: tarpusavio rietenas ir žudynes, rėmimąsi priešais, didžiausios ir galingiausios Europos valstybės valdovo nesugebėjimą tapti nepriklausomam nuo Lenkijos ir užtikrinti savo politikos tęstinumą. Maironis parodė tragiškąją istorijos pusę, vaizdavo Vytautą Didįjį ne spindinčioje savo didybėje, o abejojantį, kenčiantį, patiriantį savo galių ribotumą. Rainio istorinės dramos liudija pastangas permąstyti istoriją ne tiek remiantis istoriniais įvykiais, kiek kuriant simbolinius siužetus, leidžiančius atskleisti priešingas politines sroves, kurioms nuolat tenka susidurti. Politinių kovų kontekstas šiam dramaturgui - tik medžiaga platiems apibendrinimams apie tai, kas stipriausiai veikia istoriją: jėga ar dvasia.

ENThe article aims to analyse a little researched Maironis' dramatic trilogy Kęstučio mirtis (Kęstutis' Death), Vytautas pas kryžiuočius (Vytautas among the Crusaders) and Didysis Vytautas - karalius (Vytautas the Great - the King), and to compare with the historical drama Indulis un Arija (Indulis and Arija) and the draft of the dramatic trilogy Vitauts (Vytautas) written by Rainis, famous Latvian dramatist. The analysis revealed a distinctive concept of the playwrights, showing that both, Maironis and Rainis, did not repeat the previous schemes of the historical drama, but sough to reveal the individual approach to the history and the man in it. Dramas are not illustrations of historical truths: the playwrights tried to analyse problems of political life, reflected on the collision of different principles and showed the greatness and insignificance of human aspirations. These works may be interesting as distinctive examples of the historiosophical drama demonstrating a break with historical drama tradition in the end of the 19th century and the beginning of the 20th century.