LTAnalizuojant Maironio rinkinį Pavasario balsai kaip poetinį ciklą, pabrėžiama, jog šio lietuvių poeto eilėraščiai išreiškė asmeninį Maironio požiūrį į poeto vaidmenį pasaulyje. Lyrinis subjektas suvokiamas kaip viso rinkinio veiklusis subjektas, jis siejamas su autoriaus asmenybe, lemia inovacinę poeto kūrybos analizę. Savo eilėraščiuose poetas atsižvelgė į Lietuvos kraštovaizdžio specifiką, peizažas jam buvo lyg „tautos dvasios žemėlapis“. Daugelis lyrinių eilėraščių yra lyg Maironio credo, bet verta pastebėti, jog asmeniškas „aš“ neslopina visumos vaizdo, o darniai persipina su supančiu poetą pasauliu, papildo jį. Eilėraščiuose pasirodantis lyrinis subjektas dažniausiai kreipiasi į klausytojus pirmuoju asmeniu, taip pat kalbasi su gamta, jos reiškiniais - su naktimi arba pavasariu. Maironis pirmasis sukūrė filosofinės kontempliacinės poezijos tipą, suteikė prasmę sudėtingoms mintims bei pojūčiams. Maironio poetinei kalbai būdingi liaudies motyvai, epitetai, stilizacija, ji taip pat susijusi su XIX a. lietuvių liaudies dainuojamąja tradicija.