LTLietuvių ir lenkų poetai, Maironis ir Janas Kasprowiczius, Šveicarijoje atostogavo atskirai, tačiau tuo pat metu, XIX a. pabaigoje. Jų viešnagė lėmė, kad pirmasis iš jų sukūrė eilėraštį „Vakaras (ant ežero Keturių Kantonų)“, poemas Znad Biruty ir Jaunoji Lietuva, o antrasis keturiasdešimt penkis lyrinius eilėraščius, tarp jų - ciklą Na Jeziorze Czterech Kantonów. Ta pati tema abiejų poetų kūryboje skirtingai išplėtota, skiriasi jų akcentuojamos temos ir reiškiamos nuotaikos. Tačiau galima aptikti keletą prasminių panašumų. Lyginamosios literatūros istorijos paskaitose, sutelktose knygoje Trumpa visuotinės literatūros istorija, Maironis ne tik išreiškė ypatingą susidomėjimą Kasprowicziaus kūryba, tačiau ir pabrėžė, kad tarp jų yra akivaizdžių panašumų - abu jie bendraamžiai ir kilę iš valstiečių. Kaip aiškėja iš Maironio pažiūrų, kurios atsiskleidžia jo paskaitose, bet prieštarauja jo viešiems pasisakymams, jis nebuvo linkęs visiškai atmesti simbolizmo. Jis įžvelgė šio metodo pranašumus, priešindamasis tik formos kultui ir tam, kas nesuprantama.Kaip ir naujų literatūros krypčių šalininkas Kasprowiczius, Maironis atskleidė saulėlydžio valandomis juntamą nuovargį, susimąstymą ir pesimizmą, kuriuos pabrėžė simbolistinio sąjūdžio šalininkai. Romantinį paveldą abu poetai vertino analogiškai: jų nostalgija susiliejo su laisvės troškimu, ją veikė simbolizmo nuotaikos. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į patį Keturių Kantonų ežerą, kuris atliko svarbų vaidmenį kuriantis Šveicarijos konfederacijai. Dviejų tautų, praeityje sudariusių bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę, tačiau XIX a. pabaigoje ieškojusių savo nacionalinės tapatybės, poetai buvo užsidegę tautų apsisprendimo idėja, tačiau prieštaravo federacijos idėjai.