Kalbos gelmė Maironio eilėraštyje

LTMaironis buvo agrarinės kultūros reprezentantas, blaivaus proto ir praktiškas žmogus, realistas. Romantinis principas jo kūryboje reiškė tikrovės idealizacijos, integracijos ir harmonijos siekį. Maironis atrado lietuvišką eilėraštį ne tik kaip poetinę individualaus kalbėjimo formą, bet ir kaip lietuviškumo formulę - etninės sąmonės struktūrą. Jo eilėraštis įsišaknijęs į etninę kultūrą, į pačią lietuvių kalbos gyvybę. Maironis poezijoje išgrynina lietuvių kalbą, formuoja tautinį sąmoningumą, iš etninio chaoso kuria pilietinį kosmosą. Lietuviškoji kalbinė tapatybės formulė yra giluminis, konstruktyvus, apriorinis veiksnys, suteikiantis pavidalą visuomenės gyvenimui ir nustatantis jos vertybinius orientyrus. Toks ontologinis kalbos pajautimas leidžia Maironį susieti su indoeuropietiškaisiais kultūros klodais. Maironio lyrikoje glūdi universalūs šios kultūros archetipai, mitologinės projekcijos, vertybinės nuostatos. Jausdamas lietuviškosios kalbos gyvybę ir universalumą poetas lengvai priima ir sanskrito kalbinės kultūros pasaulį, domisi sakraliniais Vedų tekstais. Jo išverstas Rigvedos Sukūrimo himnas (Rigveda, Nasadya sūkta, 10.129) įdomus tuo, kad yra artimas poeto romantinei pasaulėjautai ir jo psichologinėms nuostatoms. Himne klausiama apie pasaulio pradžią, kaip iš begalinio chaoso randasi kosmosas, struktūriška būtis, taip pat jame kartu su rekonstrukcijos pastanga išreiškiama ir agnostinė nuostata, kurios elementų esama ir Maironio lyrikoje. Ir Maironio lyriką, ir Vedų tekstą sieja laisvo ir klausiančio žmogaus proto idėja, taip pat žmogaus pažinimo galimybių ribotumo suvokimas.

ENThe poet Jonas Mačiulis-Maironis was representative of agrarian culture in Lithuanian literature, he was by nature a man of practical and realistic mind. This rustic nature and keen sense of reality caused specific traits of his romantic poetry: in his creative imagination Maironis did not pursue to flee away from world of reality to the realms of fairy-tale, as usually do the romantic writers, but exactly contrary - he tried to give the meaning of fairy-tale to his native land. And as an instrument of such conversion for him was Lithuanian language, which in his poetry acts like a power of transformation and organization of reality. By the means of Lithuanian language Maironis constructs entire ethnical cosmos, he creates his homeland like a verbal universe. Therefore the Lithuanian language in his poetry is most deep, very constructive, creative formula of ethnical life. So Maironis is significant not only as originator of individual forms of lyrics, he settled some ontological linguistic frames for Lithuanian poetry. By the means of poetry Maironis reveals archetypical grounds in his native language, demonstrates sacred and creative power of the word. Such attitudes of poet can help us to understand the appealing of poet to sacred texts of Sanskrit and can explain the interesting fact, that Maironis did quite interesting translations from the Vedic literature (not directly from Sanskrit, but through the Polish translations).Sacredness of the native language for him was somehow related with the sacred literature of Indo-European tradition. One of most interesting translation from Sanskrit done by Maironis is the "Hymn of Creation" from Rigveda (Nasadya sūkta, 10.129). In our opinion there are epistemological resemblances between lyrics of Maironis and the poetical mythological expressions of ancient Vedic authors: here and there we find out the same wonder about infinity of being, the efforts to express an idea of primeval chaos, considerations about constructive powers of cosmos, and, it is very important for both of them, the elements of agnostic attitudes of free thinking human mind.