Русская художественная культура на рубеже XIX и XX веков: между Дионисом и Аполлоном

LTStraipsnyje aptariama rusų meninė kultūra 19 ir 20 amžių sandūroje. Aprašoma F. Nietzsches estetika ir jos reikšmė rusų menui. Aptariama A. Skriabino muzikinė kūryba, akcentuojant joje simbolistinius momentus. Pabrėžiama, kad 20 a.pradžioje Peterburgo meniniame intelektualiniame gyvenime sužibo nauja žvaigždė – lietuvių kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Autorė tai sieja su laikmečiui būdingomis sintezės paieškomis mene, kurios vyko keliomis kryptimis: bandant rasti naujas medžiagas, įtraukiant kitas žmogaus dvasinės veiklos formas - mokslą, filosofiją, religiją. Teigiama, kad M.K.Čiurlionis tapyboje peržengė jos kaip izoliuoto atskiro meno ribas ir bandė ją sintetinti su muzika, muzikinėje tapyboje išreikšdamas pasaulio kosminės sąrangos viziją. Konstatuojama, kad būtent M.K. Čiurlionio tapyba, o ne muzika, iškėlė jį į vieną gretą su didžiaisiais 20 amžiaus meno kūrėjais. Tačiau teigiama, kad vis dėlto būtent muzika M.K. Čiurlioniui buvo tam tikra gyvenimo ir kūrybos ašis, universalus mąstymo principas. O tapybos vaizdai – simboliai, nurodantys pasaulio, kosmoso esmę, bet neiliustruojantys jos. Reziumuojama, kad M.K. Čiurlionio tapybos muzikalumą akcentavo jau jo amžininkai, teigdami, kad dailininkas savo paveiksluose parodė, kaip galima muzikaliai suvokti supantį pasaulį – kaip ritminius vaizdinius, sukuriančius harmoniją iš kintančio tempo, virstančius kosmine simfonija.