"Metai" von Kristijonas Donelaitis im Licht der Kompositionsanalyse
LTKristijono Donelaičio eiliuotas kūrinys "Metai" jau ne kartą publikuotas ir nagrinėtas, tačiau pats XVIII a. autorius nėra suteikęs tokio bendro pavadinimo savo eilėms, padalintoms publikacijose į keturias pagrindines dalis pagal metų laikus. Straipsnyje vokiečių kalba nagrinėjama šių dalių suderinamumo ir kompozicijos problematika, glaustesne forma perteikiant Valdo Šeferio 2014 m. išleistoje lietuviškoje monografijoje "Kristijono Donelaičio "Metų" rišlumas" pateikto tyrinėjimo medžiagą ir apibendrinimus. Straipsnis atskleidžia nagrinėjamos problematikos tyrimų lygį, metodologines prieigas naujoviškai analizei ir prezentuoja tos analizės rezultatus išgryninta forma. Daroma išvada, kad "Metai" sudaro suderintą literatūrinę visumą, kurios makrokompozicinius parametrus nagrinėjant matosi, kad vis dėlto Donelaitis nesilaikė išankstinio plano. "Metų" keturios dalys negali būti suprantamos kaip chronologinis metų laikų pagal kalendorių išdėstymas. Kūrinio stabilumas remiasi paradigminės struktūros stabilumu. Šiame pasakojimo lygmenyje "Metai" kaip vientisas kūrinys yra palaikomi gerai įžiūrimų izotopijų, pavyzdžiui: Dievo baimė, kuklumas, uolumas darbui, nuosaikumas, teisingumas. Jos išryškėja įvairiose eiliuoto pasakojimo vietose įvairiose konsteliacijose ir su varijuojančiu intensyvumu, likdamos pastoviai naracijos bendroje partitūroje. Naratyvinei struktūrai "Metuose" yra būdingas ciklinė dinamika, t. y. poetinis ciklas be tvirtos pradžios ir pabaigos: įvairiausiomis variacijomis pasikartojantys dalykai, kuriuos Donelaitis laikė svarbiausiais.
