LTJeigu muzikinį archetipą suprasime kaip gilią senovę siekiantį pirmapradį pavyzdį, įvaizdį, senovinę muzikos formą ar jos dalį, turėtume pripažinti, kad lietuvių tradicinė muzika yra ištisas muzikos archetipų lobynas. Kokį muzikos aspektą ar sandą bepaimtume - fonetiką, sintaksę, formą, atlikimo būdą, elementų sąryšį, melodijų žanrų ir stilių įvairovę, jų funkcinę paskirtį, derminės organizacijos būdus, polifonijos formas, harmoninės sandaros ypatybes, - visur rasime reiškinių ir faktų, kurie gali pretenduoti į archetipo nominaciją. Palikdamas nuošaliau labai įdomius ir lietuvių liaudies muzikai būdingus archetipinius reiškinius - bitonalumą, ekvitoniką, oligotoniką, chazmatoniką, politonalumą, izoritmiką ir nemažai kitų, norėčiau sutelkti dėmesį į procesinius intonacinius muzikos aspektus, kuriuos taip pat mėginu priskirti muzikos archetipų kategorijai. Tyrimo metodikos pagrindu pasirinkau rusų etnomuzikologo Eduardo Aleksejevo vadinamąją ikiderminio mąstymo tipų teoriją. Ja remdamasis lietuvių liaudies muzikoje siekiu atskleisti alfa-, beta- irgama- intonavimo tipus, taip pat istoriniuose šaltiniuose užfiksuotus ritualinius muzikos bruožus, pailiustruoti juos muzikos pavyzdžiais. Pagal intonavimą išskirti ir apibūdinti keturi lietuvių tradicinėje muzikoje gyvuojantys archetipai - gamtos garsų imitavimo, raudojimo, šūksnio ir oracinis (meldimo). Jie ypač dažni ganymo folklore.