Musiksprache der Oper "Liebe aus der Ferne" (La Lointaine) von Osvaldas Balakauskas

LTDd šiol Osvaldas Balakauskas nemažai dėmesio skyrė naujos skambesių damos studijoms, savitai akordųryšių sistemai sukurti (praktiškai tai atsispindi daugelyje jo kūrinių, o teoriškai apibendrinta „Dodekatonikoje”). Pastaruoju metu kūryboje ryškėja paprastesnės muzikos kalbos tendencija. Akivaizdus to pavyzdys naujoji vienaveiksmė kamerinė opera - „Tolimoji” pagal OskarąMilašių, sukurta 2002 m.„Vaišuvos rudens,, festivalio užsakymu. Simetriškosios tono-pustonio dermės galimybes Balakauskas studijuoja ne viename kūrinyje. Tai V simfonija (2000), , JDal Vento” violončelei ir fortepijonui (2000), „Metų laikai” 2 forteipijonams,, Дех-Re” fleitai, smuikui, altui ir fortepijonui (2001). „Dėl savo griežtos struktūros ji labai stipriai riša medžiagą, viskas organiškai klijuojasi”. Balsų tarpusavio derinimas pagrįstas kontrapunktavimu plačiąja prasme, kaip melodijos priešpastatymu melodijai, išnaudojant ir tradicines kontrapunkto galimybes, pvz. atsvarą, pasyvo priešpastatymą aktyvui ir pan. Harmoninis pagrindas taip pat tvirtas. Jis remiasi tam tikromis struktūromis, pagrįstomis trigarsiu su septima iš viršaus arba apačios. Vyrauja konsonuojantys ir švelniai disonuojantys sąskambiai, vengiant pustoninių slinkčių. Vertikalė nėra perkrauta, kompozitorius mėgsta dvigarsius. Kaip ir Renesanso laikais, disonuojama dažniausiai per užlaikymus. Panašių kaip dermės stabilumo ženklų esama ir ritmo srityje. Vientisumo siekiama išlaikant 6/8 arba 9/8 metrą. Būdingų kompozitoriui ritmoprogresijų taip pat esama, bet jos netokios ryškios kaip, pvz., V simfonijoje. Simetriškos veidrodinės ritmo figūros labai tipiškos, bet naudojamos ne ištisai. Kartais ritmas kelia asociacijų su džiazu. Artikuliacijos priemonėmis atlikėjai tą gali pabrėžti arba ne.Atskirų muzikos kalbos elementų statiškumas atitinka bendrą tematinę statiką „Idealios (taigi „tolimos”) meilės motyvai lėmė eiliųpasirinkimą visų astuonių daliųniuansai svyruoja tarp labai tragiškos nuotaikos ir švelnesniųjos atspalvių. Harmonija ir kontrapunktai taip pat turi nuolatinį tragiškumo elementą. Tuo, taip pat bendra skambesio išraiška, opera kartais kelia tolimų asociacijų su R. Wagnerio „Tristanu ir Izolda”. Operos faktūra labai įvairi. Ji gali būti tiršta ir skaidresnė.