Die Amnestievereinbarung zwischen Deutschland und Litauen von 1939 und die memelländischen KZ-Insassen
LTStraipsnyje aptariama Vokietijos ir Lietuvos 1939 metų amnestijos sutartis, keliant klausimą, ar jos buvo laikomasi praktikoje. Manoma, kad amnestijos susitarimas buvo patvirtintas, tikintis, kad praktiškai tai neturės jokių pasekmių. 1941 metais prasidėjo gyventojų perkėlimas iš Lietuvos. Su Lietuva buvo susitarta, jog Klaipėdos krašto gyventojai lietuviai rinksis Lietuvą, gaus Lietuvos pilietybę ir neteks vokiškosios. Intelektualai, mokytojai, tarnautojai, žurnalistai, kurie per lietuvių – vokiečių konfrontaciją Klaipėdos krašte agitavo prieš Vokietiją, prarado Vokietijos pilietybę ir teisę persikelti. O perkeliami asmenys neintelektualai, besikreipę dėl natūralizacijos, jei jie nekovojo prieš Vokietiją, buvo įrašomi į optantų sąrašus ir tapdavo deklaruotais užsieniečiais be pilietybės. Pateikiama archyvinė medžiaga apie keletą perkeltųjų asmenų - Alviną Gailių, Eduardą Simaitį, Joną Endrių Grigolaitį, Ansą Gedaitį, Joną Purviną, Albertą Jonušaitį. Visi perkeltieji asmenys buvo registruojami tranzito stovykloje Lodzėje, ten buvo išrūšiuojami rasiniu biologiniu ir politiniu pagrindu. Jei buvo deklaruojama vokiška kilmė ir protestantų tikėjimas, iškart buvo pateikiamas natūralizacijos prašymas. Kirtę Lodzę, Klaipėdos krašto optantai lietuviai buvo diskriminuojami ir persekiojami. Dėl neatsakytų iki šiol klausimų lietuvių ir vokiečių istorikams teks dar kartą įvertinti, kaip praktiškai buvo realizuojamas 1939 metų susitarimas dėl amnestijos.
