Canons of melodie punctuation in the works of Lithuanian composers

LTMelodijos punktuacija ir jos santykis su ritmo bei harmonijos paraleliškumu — tęstinė Vakarų Europos romantinės estetikos garsinio žemėlapio esatis, veikianti ir šių dienų kūrybinius procesus. Pasitelkus muzikos sintaksės dėmenis (motyvus, frazes ir pan.) gaunamas individualus arba kartotinis bei nuspėjamas skambesio rezultatas. Pastarąjį geriausiai iliustruoja simetriniai melodijos sintaksiniai sprendimai, cezūrų šablonai, kurie reflektuoja kanono ir tradicijos kryptis. Individualius melodijos punktuacijos sprendimus lemia sąmoninga ir kompoziciškai nuosekli nutolusių epochų ir (ar) dabarties atonalių muzikinių struktūrų atranka. Melodijos punktuacijos kanonai ir naujovių siekiamybė užprogramuoja lengviau ar sunkiau suvokiamą bei interpretuojamą tekstyną, jo visumos ar atskirų dalių dramaturginę seką. Vienu atveju punktuacijos kanonai išryškėja tradicinės notacijos pavyzdžiuose, kitu atveju—netradicinės notacijos kūriniuose. Tą patį galima pasakyti ir apie išsilaisvinimo iš melodijos punktuacijos kanonų tendencijas: originalių punktuacijos pavyzdžių esama tradicine ir specialia notacija sukurtuose kūriniuose. Minėtas melodijos punktuacijos „kvadratas“, kanono ir naujos raiškos aspektai, sąsajos su muzikinės dramaturgijos visuma bei kūrinio dinamika atsispindi įvairių kartų lietuvių kompozitorių (Antano Rekašiaus, Antano Montvilos, Algirdo Martinaičio, Nomedos Valančiūtės ir kt.) kūriniuose.

ENMelodic punctuation and its relation with rhythmic and harmonic parallelism stand as continuous essence of the sound map of Western European romantic aesthetics which impacts the creative processes of present-day music too. Through the syntax of musical components’ (motif, phrase and so on) individual or recurrent and predictive sounding result appears. The individual solutions of melodic punctuation are determined by conscious and compositionally consistent selection of distant epochs and/or current - atonal musical structures.