LTStraipsnyje kiek laisvesniu nei mokslinio tyrimo stiliumi stengiamasi aptikti ir aptarti melodijos apraiškas vadinamojoje eksperimentinėje muzikoje. Tam tikru požiūriu melodija šioje terpėje atrodo lyg svetimkūnis, turint omenyje, kad XX a. vidurio eksperimentalizmas (ypač Amerikos rytinėje pakrantėje) kilo kaip revizionistinis judėjimas, siekęs iš naujo atrasti pirmapradžius kūrybos principus, o ne pataikauti įsitvirtinusiems lūkesčiams ar precedentams. Nepaisant to, melodijos vaidmuo gana ryškus daugelio eksperimentinio sparno kompozitorių - Harry’o Partcho, Johno Cage’o, Beno Johnstono ir nemažo būrio kitų veikėjų - kūryboje. Eksperimentinės kūrybos kontekstuose melodijos vartojimas įgijo keistą konotacijų derinį, pasireiškiantį kaip nuorodos į praeitį ir įprastą (kartais gal ir ne visai įprastą) gyvenimą. Straipsnyje minimi du unikaliu požiūriu į melodiją pasižymintys Kanados kompozitoriai Martinas Arnoldas ir Cassandra Miller, taip pat britų kompozitoriai Timas Parkinsonas ir Laurence’as Crane’as bei lietuvis Rytis Mažulis.
ENThis article seeks to locate and discuss - somewhat informally- occurrences of melody within experimental music (so-called). From a certain perspective, this would seem incongruous, as midcentury experimentalism (of the East Coast in particular) set itself up as revisionary, to be constructed from first-principles rather than from an appeal to established musical expectations or precedents. But nonetheless, for many composers of an experimentalist bent - here discussed are Partch, Cage, Johnston, as well as a number of other figures - the role of melody in their music has been marked. Within the contexts of experimentalism, use of melody obtains a curious mix of reference to the past and to ordinary (or not-so ordinary) life. Notably mentioned in this article are two Canadian composers, Martin Arnold and Cassandra Miller, whose unique approach to melody is striking, as well as, British composers Tim Parkinson and Laurence Crane, and Lithuanian Rytis Mažulis.