Les Sources ésotériques d’Adam Mickiewicz vues par le prisme de sa correspondance

LTAdomas Mickevičiaus – vienas žymiausių europinio romantizmo autorių, kurio kūryba ženklina XIX a. pirmosios pusės literatūrą ir išsiskiria unikalia pasaulio vizija. Jo savitą mąstymą veikė įvairūs ezoteriniai šaltiniai, kurių įtaka Europoje didėjo nuo Apšvietos laikų, siekiant atsverti įsigalintį racionalizmą. Tie ezoteriniai šaltiniai turi gilias šaknis, kurios susijusios su orfizmo, hermetizmo ir neoplatonizmo srovėmis. Jie išryškėjo XIX a. autorių (J. Boehme, L. C. de Saint-Martin, E. Swedenborg) tekstuose, kuriuos skaitė A. Mickevičius. Rašytojas pripažino savo dvasiniais vadovais J. Boehme’ą, L. C. de Saint-Martiną ir Angelą Silezietį (Angelus Silesius). Taip pat buvo reikšmingas jo susitikimas su Andrzejumi Towianskiu, kuris skleidė Europoje mesianizmo idėjas. Straipsnyje nagrinėjami A. Mickevičiaus susirašinėjimuose paminėti ezoteriniai šaltiniai. Laiškai atskleidžia, kad rašytojas buvo gana priešiškai nusiteikęs okultizmo atžvilgiu, tačiau domėjosi antgamtiniais, paslaptingais, iracionaliais reiškiniais. Apibendrinime teigiama, kad ezoterinių šaltinių tema reikšminga keliais aspektais. Ji leidžia suvokti poeto atskirties jausmą. Nepaisant to, kad rašytojas tapo nacionaliniu pranašu, jis visą gyvenimą buvo savo amžininkų kritikuojamas. Viena vertus, katalikų kritikuojamas už įsitikinimus ir ryšius su ezoterizmu. Kita vertus, jį puolė liberalūs demokratai už panirimą į obskurantišką mistiką.