Iš etnografinių ir folkloristinių ansamblių istorijos

LTEtnografiniai ansambliai Lietuvoje turi senas ir gilias tradicijas. Dar Lietuvos nepriklausomybės laikais garsėjo kupiškėnų vestuvių vaidintojai, Skriaudžių kanklininkai, dažnai buvo organizuojamos Senovės dienos, kuriose pasirodydavo liaudies dainininkai, šokėjai, muzikantai. Ypač daug ir įvairių etnografinių ansamblių Lietuvoje Įsikūrė tarybų valdžios metais. Dauguma jų susibūrė spontaniškai, siekiant patenkinti įgimtų potraukį šokti, dainuoti, pasakoti ir norint išsaugoti tai, kas vaikystėje iš tėvų buvo išmokta. Iš pradžių niekas jiems nevadovavo, net nežinota, kiek Respublikoje iš viso jų esama. Plačiau visuomenei buvo žinomi tik Šimonių (Kupiškio raj.), Žiūrų, Marcinkonių, Kriokšlio (Varėnos raj.), Kurtuvėnų (Šiaulių raj.), Luokės (Telšių raj.), Vilniaus universiteto, Elektrografijos instituto ansambliai. Norėdami išsiaiškinti šios saviveiklos srities esamą padėtį, LTSR liaudies meno rūmai 1975 m. suorganizavo pirmąją etnografinių ansamblių ir individualių liaudies dainininkų, pasakotojų ir muzikantų apžiūrą „Oi žiba žiburėlis". Po šios apžiūros LTSR kultūros ministerijoje buvo surengtas seminaras, kuriame išanalizuotos apžiūroje dalyvavusių kolektyvų programos, iškeltos teigiamos ir neigiamos šio populiaraus saviveiklos žanro raidos tendencijos. Skelbiamas straipsnis — seminare skaityto pranešimo sutrumpintas tekstas, iš kurio galima susidaryti apytikslį vaizdą apie etnografinių ansamblių padėtį Lietuvoje anuo metu. Kultūros istorikams jis bus naudingas kaip informacijos šaltinis apie lietuvių etnografinius ansamblius XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje, o patiems ansamblių dalyviams ir jų vadovams — kaip metodinė priemonė, nes kai kurios pranešime keliamos problemos aktualios ir šių dienų etnografiniams ansambliams.