Ar mokame pasisemti iš šaltinio?

LT„Dainą dainuoti, tai gyvenimą gyventi", — kartą pasakė garsi dzūkų dainininkė Ona Ševerenkienė. Ir mes tuo patikim, kai scenoje išvystam liaudies dainininkus, pasakorius, muzikantus, kai tampame nepakartojamo dvasinio atsivėrimo liudininkais, kai pajaučiame individualaus išgyvenimo savitumą. Į mus tuomet prabyla dar gyva, bet kasmet neišvengiamai blėstanti konkreti folklorinė tradicija. Suvokdami mokslinę ir visuomeninę folklorinio palikimo reikšmę, imame ieškoti būdų kaip jį išsaugoti, „prikelti antrajam gyvenimui". Įvairius šios problemos aspektus paskutiniuoju metu ypač dažnai svarsto Tarybų Sąjungos folkloristai. Šito labai sunkaus uždavinio (reikia turėti galvoje natūralią kaitą, kurią diktuoja naujo gyvenimo sąlygos ir turinys, socialinių santykių ir socialistinės tikrovės veiksniai) imasi folkloriniai ansambliai, ypač aktyvūs pastaruoju metu (vien Vilniuje intensyviai, kūrybiškai dirbančių ir koncertuojančių suskaičiuotume apie dešimtį) (p. 128).