Kanklių akustinės ypatybės

LTKanklės — vienas seniausių lietuvių liaudies muzikos instrumentų, tačiau mus pasiekusios žinios apie kanklių skambėjimo ypatybės gana skurdžios. Bene plačiausiai senąsias lietuvių kankles aprašė Z. Slavinskas. Kaip žinoma iš tautosakos, kanklių skambėjimui buvo priskiriama magiška galia, o kankliavimas dažniausiai siejamas su apeigomis, liūdnais įvykiais. Pažymima, jog ,,<...>kanklės neturi jėgos ir smarkumo <...>", be to, beveik niekuomet nebuvo kankliuojama pasilinksminimuose. P. Lapienės žodžiais: „geriausias laikas kankliuoti yra vakaras, kai žvirbliai pastogėse sutupia, kada tyku" (1, p. 280). Taigi ir iš literatūrinių šaltinių, ir iš išlikusių senųjų kanklių tyrimų matome, jog niekada anksčiau kanklių skambėjimo garsumas nebuvo svarbus — gal net atvirkščiai. Kanklėms kartu su kitais liaudies instrumentais atkeliavus į koncertų sales, paaiškėjo, jog jų skambėjimą užgožia kiti — garsesni, skardesni — instrumentai. Akademinių liaudies ansamblių ir panašių kolektyvų poreikiams tenkinti sukurtos chromatinės kanklės, pasižyminčios dideliu skambėjimo garsumu bei plačiomis atlikėjiškomis galimybėmis. Tačiau tai jau naujas instrumentas, senąsias kankles teprimenantis stygų užgavimo pobūdžiu (p. 138).