Liaudies pasakos iliustracija ir moralinių vaiko pradų ugdymas

LTPraeityje, taip pat ir mūsų šimtmečio pradžioje, dauguma vaikų pasakas išgirsdavo tiesiog iš žmonių. Šiandien daugelis jau nebeteko šio natūralaus šaltinio. Betarpišką pasakojimą dabar dažniausiai pakeičia knyga. Ją skaito ir rodo mažyliams, o mokyklinio amžiaus vaikai patys randa pasakų įvairiuose leidiniuose. Drauge labai išaugo pasakų iliustravimo vaidmuo. Dailininkas dabar tarsi pakeičia gyvą suaugusį pasakotoją, išskiria ir akcentuoja tai, kas pasakoje svarbiausia, nuspalvina ją tam tikromis emocijomis, padeda vaikui suprasti kūrinio esmę. Dailininkas priartina pasaką prie mažojo skaitytojo. Žinoma, kad liaudiška pasaulėjauta kai kuriomis savybėmis artima vaiko psichikai, o liaudies menas — vaikų kūrybai. Vaikų ir liaudies menininkų kūriniuose yra išraiškingo formos primityvumo, didelio dekoratyvumo ir vaizdingumo. Šiose iš esmės skirtingose meninės žmogaus veiklos srityse panašiai susipina realybė ir fantastika, suasmeninami gamtos reiškiniai ir daiktai. Todėl dailininkai, norėdami rasti bendrą kalbą su vaiku, pasakų iliustracijose pasiremia liaudies meno tradicijomis. Tuo būdu ne tik išryškinamas liaudiškos ir vaikiškos pasaulėjautos bendrumas ir tarsi nutiesiamas tiltas iš pasakos tiesiai į vaiko širdį, bet ir atspindimas tautosakos stilius. Kūrybiškai plėtojamos liaudies meno tradicijos, būdingos vaikams skirtų lietuviškų knygų, ypač pasakų, iliustracijoms (p. 161).