Petro Vileišio beletristinė kūryba

LTStraipsnyje apžvelgiama Petro Vileišio beletristinė kūryba. Jo kūrybos ištakos siejamos su Sankt Peterburge leistu laikraščiu "Kalvis melagis". Leidinys pasirodė 1875 m. gruodžio 1 d. ir ėjo iki kitų metų kovo mėnesio pradžios. Jo tikslas buvo sukurti lietuvių periodinę spaudą, tačiau didesnės reikšmės neturėjo, nes tiražas buvo menkas ir skaitytojų mažai. Daugumą laikraščio tekstų parašė P. Vileišis, vėliau jų pagrindu parengė ir 1876–1877 m. išleido knygeles "Dvi labai naudingos šnekos ir trumpas pasakojimas apie iškalas", "Jonas ir Aniutė". Jose daug vietos skirta pamokymams, jaunimas skatinamas įgyti profesiją. Švietėjiškos mintys pateikiamos beletristine forma. Švietėjiškų tikslų Vileišis siekė ir kitoje knygelėje - "I. Jurgis Stefensonas. II. Pas mus ir kitur", kurią išleido 1877 m. Kritiškai žvelgdamas į tuometinės Lietuvos tikrovę, jis mato joje daug ydingų ir taisytinų dalykų. Autorių ypač liūdina nepagarba mokslui, darbui, paprasčiausio padorumo stoka žmonių tarpusavio santykiuose. P. Vileišio beletristinė kūryba yra lietuvių dramos užuomazgos. Priespaudos metais ne tiek svarbus buvo lietuvių dramos meninis lygis, kiek tai, kad ji viešai ir plačiai demonstravo niekinamą gimtąją kalbą, jos grožį ir teisę gyvuoti scenos mene. Scenoje drama tapo ne tik estetiniu žiūrovo ir atlikėjo išgyvenimu - ji būrė į vieną krūvą tautiečius, sąmonino juos, ugdė bendruomenės jausmą, leido jiems pasijusti lietuviais. Iliustratyvi, naivoka, neretai pritaikyta švietėjiškiems tikslams, ji vis dėlto kvietė gyventi, kurti gimtąja kalba.