Pagonių ženklas prie erelio
LTStraipsnyje aptariamas sienos vaidmuo Lenkijos ir Lietuvos kultūrinio pasienio formavimosi kontekste. 1385–1795 m. siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karūnos buvo tik simbolinė linija. XIV–XVIII a. atsiradusi kultūra buvo bendra ir šiandien šiam palikimui priskiriami ir lenkai, ir baltarusiai, ir lietuviai. Tai susiję ir su architektūros paminklais, urbanistika, landšafto planavimu ir su literatūra, istorinėmis tradicijomis, muzikine kultūra. Skirtingų Balstogės, Gardino ir Aukštaitijos kraštų etninių ir religinių grupių taikaus gyvavimo principas paveldėtas iš Jogailaičių. 1569 m. Liublino unijos aktas buvo šios pasienio žemių harmonijos pagrindas. Ilgainiui šią kultūrinę teritoriją perskyrė politinės sienos 1795, 1807, 1815 ir 1944 metais. Tos sienos ne vienijo, o skyrė, griovė paminklus, naikino kultūrinį palikimą, niveliavo socialinę harmoniją. Šventyklų, turto ir nuosavybės konfiskavimas, deportacija ir tremtis - visa tai paveikė Renesanso harmoniją, kurią sukūrė Jogailaičiai. Rytinė siena (Balstogės teritorija palei Baltarusijos sieną) – tragiškas sunaikintos kultūrinės terpės portretas su nykstančia kolonizacija ir kt. Žygimantui Augustui svarbi buvo Knyšino teritorija, čia valdovas turėjo savo rezindenciją. Knyšyno pilyje Žygimantas Augustas įkūnijo Renesanso harmoningo gyvenimo su gamta idealą. Tykocino pilis su greta esančia rezidencija Knyšyne turėjo būti valstybines žemes Lenkijoje ir LDK jungiančia grandimi. Pagrindinės rezidencijos įkūrimas Knyšine ir Tykocine turėjo svarbią reikšmę kitų Palenkės regiono vietovių raidai.
