LTStraipsnyje aptariami dviejų iškilių XX a. išeivijos rašytojų – Česlovo Milošo ir Witoldo Gombrovičiaus – tarpusavio santykiai, bendravimo laukas ir priešybių dialektika. Nagrinėjama tema sujungia dvi atskiras lenkų literatūros viršukalnes – pasaulinio masto poetą ir neprilygstamą prozos meistrą. Pirmasis šių rašytojų vardus susiejo lenkų eseistas Kanstantinas Jelenskis, savo straipsniuose ir susirašinėjimuose siekęs išsiaiškinti, ar šie autoriai yra sąjungininkai, ar priešininkai. Straipsnyje tyrinėjami Milošo ir Gombrovičiaus tekstai, kurie atskleidžia, kad abu rašytojai domėjosi ir vertino vienas kito kūrybą. Savo publikacijose Gombrovičius kritikavo poeziją kaip bevaisį žanrą, atitrūkusį nuo tikrovės. Jis įdėmiai skaitė Milošo poeziją, tačiau jį kaltino tėvynės išdavyste ir patriotiškumo stoka. Reaguodamas į provokacijas ir kritiką, Milošas pripažino kai kurias lenkų poezijos silpnybes, tačiau atkakliai gynė poezijos lauką, atskleidė savo santykį su poezija ir asmenybines nuostatas. Straipsnyje išryškinamas rašytojų dialogas ir prieštaringi vienas kito kūrybos vertinimai. Atskleidžiama, kad Milošas vertino absurdo meistro kūrinius, kurių vertybės įsišaknijusios žmogiškame pasaulyje. Gombrovičių vadino humanistu, kuris giliai savyje slepia antihumanistinę patirtį. Vėlyvuose straipsniuose Milošas pabrėžė, kad Gombrovičiaus kūriniai suponuoja atvirumą transcendencijai, kuri glūdi jo paties kūrybos pamatuose. Tokiu būdu jis apibrėžė priešybių vienybę.