Whitman et l’Amérique de Miłosz: l’Amérique et l’exil

LTStraipsnyje aptariami Amerikoje praleisti Česlovo Milošo gyvenimo metai ir jo patirtys, atsispindinčios susirašinėjimuose ir kūryboje. Ruošdamasis išvykti iš Prancūzijos į Ameriką, Č. Milošas susirašinėjo su Thomu Mertonu, kuris drąsino rašytoją. Dešimt metų praleidusį emigracijoje Č. Milošą lydėjo istorijos apmąstymai. Jis ieškojo būdų, kaip įsitvirtinti visuomenėje, nepažeisdamas savo asmenybės branduolio. Susirašinėjimas su T. Mertonu atskleidžia poeto sielvartą. Išeivijoje išryškėjo kalbos ir vaizduotės priklausomybė nuo bendruomenės. Kūrybos idėjas rašytojas stengėsi perteikti užsienio skaitytojui, tačiau jos susiformavo kitoje visuomenėje, kilo iš kitos kalbinės patirties, kurios neįmanoma perduoti. Asmeninė kova su svetima kalba Č. Milošo kūryboje įgyja visuotinę prasmę. Tai padeda įsiskverbti į gilesnius civilizacijos sluoksnius, į mechanizmus, kurie sąlygoja žmonių sąmonę ir bendravimą. Tokia perspektyva padeda apimti skirtingus istorijos tarpsnius ir Žemės rutulio vietas, skatina įvairių balsų ir kultūrų dialogą. Č. Milošas domėjosi ne tik šiuolaikine Amerikos civilizacija, bet ir jos genealogija. Jis nebūtų galėjęs atlikti šio darbo, jei nebūtų tapęs amerikiečiu. Jo kūryboje išryškėjo dialogas su moderniuoju amerikiečių poetu Waltu Whitmanu, padėjusiu atrasti savo santykį su supančiu pasauliu. Tai atskleidžia eilėraščiai, kuriuose jis atranda savo vietą bevardėje žemėje, tačiau vaizduotė nuolat jį sugrąžina į tėvynę.