Miłosz et Dostoïevski

LTČeslovas Milošas kritikavo M. Bachtino požiūrį į F. Dostojevskio kūrybą, kuris meninius aspektus atskyrė nuo ideologinių. Jo įsitikinimu, intelektualinės nuojautos dėka F. Dostojevskis vienas pirmųjų numatė sekuliarios Europos visuomenės dvasinę krizę. Žmogaus kančia – kaina už civilizacijos pažangą. Vis dėlto tokią istorinės raidos interpretaciją sunku suderinti su individui absoliučią laisvę suteikusia etika. Modernioje epochoje, kai iširo religinė bendruomenė, individas atrado savo unikalumą. Tačiau gamtos mokslų metodai lėmė, kad individualybė tapo suvokiama kaip fenomenas. Šiuolaikinis subjektas negeba save suvokti santykyje su Kitu, todėl postuluoja save kaip absoliutą, t. y. negali peržengti fenomenų pasaulio ribų. Absoliutus individualybės statusas realizuojamas valios pagrindu grindžiamuose etiniuose aktuose. Č. Milošo požiūriu, F. Dostojevskio kūryba suteikia balsą daugialypėms jėgoms, apibrėžiančioms dialoginę žmogaus esmę. Č. Milošas apmąsto subjekto ir beasmeniškumo dialektiką. Vėlyvoje kūryboje Č. Milošas atsigręžia į A. Schopenhauerio valios filosofiją, kuriai svetimi moralės klausimai. Modernybėje redukuotas į beasmenę logiką individo protas neišsprendžia žmogaus egzistencijos problemų ir nepadeda jam išsivaduoti iš demonų, kurie persikelia į žmogaus sielą. Sielos būsenos, išreiškiančios širdies skaudulius ir būties kaitą, nėra vientisos. Reikia drąsos suvokti žmogiškosios būties visumą.