Miłosz face à Mickiewicz: entre romantisme et postmodernisme

LTStraipsnyje analizuojamas Česlovo Milošo santykis su Adomo Mickevičiaus kūryba, kuris yra gilus ir sudėtingas, vedantis į vidinių antagonizmų kupiną labirintą, formuojantį milošišką hermeneutiką. Milošas priekaištavo Mickevičiui dėl mesianizmo, teologinių klaidų, stereotipinio Lenkijos paveikslo ir iš romantiškos vaizduotės kylančios intuicijos hipertrofijos, tačiau tai darė tik todėl, kad ieškojo savito santykio su romantiko poezija. Milošas užmezgė intertekstualinį ryšį su Mickevičiaus kūryba. Jau ankstyvojoje kūryboje gausu reminescensijų – temų, vaizdinių ir aliuzijų. Šie kūrybiniai sąryšiai yra aptarti įvairiose monografijose. Šiame darbe svarbu išryškinti Milošo ambivalentišką santykį su Mickevičiumi, kuris tampa hermeneutiniu raktu į intymiausias poeto asmenybės plotmes. Poezijos analizė atskleidžia, kad poreikis suprasti ir aprašyti savo laikmetį skatino Milošą išlaisvinti romantišką mitą iš mokyklinių kanonų ir į jį pažvelgti kitais būdais, iš platesnės perspektyvos. Viena vertus, norėdamas išvengti postmodernizmo klaidų, Milošas atsigręžia į romantizmą, į simbolistinę lyriką, kurią kaltina susitelkimu į kalbą ir kalbos autonomiškumu. Kita vertus, pats postmodernizmas skatina sugrįžimą prie romantinių šaknų, aktualizuojant kai kurias nuostatas. Milošas sujungė asmeninį mitą su tuo diskursu, kuris skatino poeto dialogą su romantizmu. Toks ryšis su romantizmu visada išliko trapus, nes įsišaknijęs XX amžiuje Milošas kūrė savus poetinius vaizdinius.

ENThe article analyses the relationship between Czesław Miłosz and Adam Mickiewicz's works, which is deep and complex, leading to the internal antagonism that formed the characteristics of Miłosz. Czesław Miłosz opposed Mickiewicz's messianism, theological mistakes, stereotypical image of Poland and intuition hypertrophy that rises from romantic imagination, but he did that only because he was looking for his own relation to his poetry. Miłosz had an intertextual connection with Mickiewicz's works. There are already many reminiscences in the early works - topics, images, allusions. These creative relations are discussed in various monographs. In this work it is important to highlight the relation between the Miłosz and Mickiewicz, which becomes the key to the intimate dimension of the personality of the poet. An analysis of poetry reveals that the need to understand and describe his time encouraged Miłosz to liberate the romantic myth from the school canons and to look at it in other ways from a broader perspective. On one hand, in order to avoid the errors of the postmodernism, Miłosz goes back to romanticism, symbolic lyrics, which are being blamed for concentrating on the language and the autonomy of language. On the other hand, postmodernism itself promotes getting back to the romanticism roots and makes some provisions relevant again. Miłosz connected the personal myth with the discourse that encouraged the dialogue of the poet with the romanticism. Such a relation with romanticism always remained fragile because Miłosz created his own poetic images in the 20th century.