Czesław Miłosz et le témoignage de la poésie

LTStraipsnyje aptariami Česlovo Milošo poezijos vertimai į prancūzų kalbą, kurių daugiau buvo paskelbta, kai 1980 m. rašytojas pelnė Nobelio literatūros premiją. Autorius atskleidžia iškilaus Europos poeto svarbą ir reikšmę. Milošo kūryba ir mąstymas darė didelę įtaką intelektualiniam ir kūrybiniam gyvenimui Prancūzijoje. Pirmiausia todėl, kad jo kūryba paneigė visus įtvirtintus modernizmo aspektus, ypač jam priskiriamą imoralizmą. Milošas pabrėžė moralinę poeto ir menininko atsakomybę, o poezijos refleksijoje iškėlė meninės kaltės jauseną. Šiuo aspektu jis artimas prancūzų poetui Pierre-Jeanui Jouve’ui ir italų poetui Mario Luzi. Nepaisant to, kad šie rašytojai nepažinojo vienas kito, savo poezijoje jie reikalavo krikščioniškosios tradicijos peržiūrėjimo. Skirtingai nei kiti modernybės atstovai, jie nenorėjo šio paveldo atmesti, tačiau jį interpretuodami, nekartojo senų formulių ir nesugrįžo prie pasenusios estetikos. Kaip tik todėl jie tapo savita ir svarbia XX a. europinės kultūros dalimi. Milošas poezijoje siekė išreikšti žmogaus prigimties didybę. Jo poezija tapo kovos su totalitarizmo režimais lauku, skatinančiu kurti naujas reikšmingas kalbos formas. Estetines sąvokas Milošas perkėlė į etikos sritį – estetines problemas susiejo su etiniais klausimais, reikalaudamas iš poeto atsakomybės už kalbos likimą. Rašytojas atskleidė, kad poezijoje viskas priklauso nuo poeto dvasinio santykio su kalba.

ENThe article discusses the Czesław Miłosz poetry translations into French, more of them were published in 1980 when the writer won the Nobel literature prize. The author reveals the importance and significance of a prominent European poet. His creative work and thinking have strongly influenced the intellectual and creative life in France. First because his work rejected the aspects of modernism, especially immorality that was attached to him. Miłosz stressed the moral responsibility of the artist and the poet and raised the feeling of creative blame in the reflection of poetry. In this respect, he is close to the French poet Pierre-Jean Jouve and the Italian poet Mario Luzi. Even though these writers did not know one another, they insisted on the revision of the Christian tradition in their poetry. Unlike other modern representatives, they did not want to dismiss this heritage, but they interpreted it, did not repeat the old formulas and did not return to the old aesthetics. That is why they became a unique and important part of 20th century European culture. Czesław Miłosz sought to express the greatness of the human nature in his poetry. His poetry has become the field of the fight against totalitarianism regimes to inspire the creation of new significant language forms. He transferred aesthetic definitions to the sphere of ethics - aesthetic problems were connected to ethical questions, and he demanded responsibility from a poet for the fate of language. The writer revealed that in poetry everything depends on the spiritual relation of the poet to the language.