Miłosz et Héraclite: une poésie de la tension

LTStraipsnyje analizuojamas Česlovo Milošo kūryboje plėtojamas dialogas su Herakleitu. Jau ankstyvojoje Milošo kūryboje Herakleitas yra svarbus orientyras. Ir vėlesnėse poezijos knygose pateikiamos citatos, fragmentai, užuominos liudija apie senovės graikų filosofo svarbą. Šiame darbe siekiama išryškinti nuorodas į Herakleitą ir atskleisti jų prasmę Milošo kūryboje. Apeliuodamas į Herakleito aforistines įžvalgas, poetas nusako būties ir tapsmo, stabilumo ir kaitos paslaptingumą, prieštaringumą. Straipsnyje išskiriamos pagrindinės Milošo dialogo su Efesiečiu prasmės linijos, atskleidžiančios santykį su laiku, pasauliu, kitais žmonėmis ir kalba. Herakleito teiginiai skatino Milošą savitai išreikšti įtampą, kuri tvyro tarp kalbos ir subjekto bei jo santykio su pasauliu. Heraklito vardas spontaniškai asocijuojasi su nuolatinio judėjimo, kaitos, nepastovumo idėja. Atstovaudamas savo laiką, Milošas nusako tapsmo galią – pastovią tėkmę, išreikštą poezijos rinkinyje „Kronikos“. Poetas atskleidžia antinomiją, kurią gali išreikšti tik poezija – tai viena svarbiausių priežasčių referuoti į aforistinę Herakleito kalbą. Poezijoje atsiveria įtampa tarp proto ir juslių, tarp intelektualinio impulso, nukreipto link universalumo, ir subjektyvaus impulso, sutelkto į individualias būsenas ir patirties ypatingumą, singuliarumą. Milošas šią priešpriešą sustiprina poezijoje, pasitelkdamas kalbos galias.

ENThe article analyses the dialogue with Heraclitus that can be found in the works by Czesław Miłosz. Heraclitus is an important reference point in the early writings of Miłosz. Later poetry books use quotes, samples, hints about the significance of the ancient Greek philosopher. The aim of this work is to highlight the references to Heraclitus and to reveal their meaning in the art by Miłosz. While appealing to the insights of Heraclitus, the poet describes the existence and becoming, the mystery and opposition of stability and change. The article distinguishes the main meaning lines between the dialogues of Miłosz with Ephesus that reveal the relation with time, world, other people and speech. Heraclitus' claims to have driven Miłosz to express the tension that lingers between the speech and the subject and its relationship with the world. Heraclitus' is name spontaneously associated with permanent movement, change, the idea of fluctuation. Representing his time, Miłosz determines the power of becoming - a constant stream that is expressed in the poetry set "Chronicles". The poet reveals antinomy that only poetry can express - this is one of the most important reasons for referring to the speech of Heraclitus. Poetry opens the tension between the mind and the sentient, intellectual impulse directed towards the universality, the subjective impulse focused on individual status and experience, the sensitivity of the singularity. Miłosz's poetry through this contrast enhances the powers of language.