"Rue Descartes": le serpent anti-cartésien dans l’herbe

LT1998 m. balandžio mėn. Claremont McKenna universiteto profesorius Robertas Faggenas surengė Česlovui Milošui skirtą tarptautinę konferenciją Pietų Kalifornijoje. Renginio pabaigoje aštuoniasdešimt septynerių metų poetas perskaitė keletą eilėraščių, tarp kurių – „Rue Descartes“. Straipsnyje analizuojamas eilėraštis, kuriama apmąstomos šiuolaikinės pagundos atsisakyti savo kultūrinės tapatybės ir įsilieti į tarptautines politines sroves. Pavadinimas susijęs su žavinga Paryžiaus gatve, primenančia Vilnių, kur Č. Milošas praleido savo vaikystę. Eilėraštis – autobiografinis. Kūrinio pabaigoje žalčio nužudymas simbolizuoja kultūrinį veiksmą. Todėl poetas teigia, kad karas, tremtis, perkėlimas ir susvetimėjimas – teisinga bausmė už žalčio nužudymą. Ši metafora susijusi ir su krikščioniška pasaulėžiūra, ir su lietuvių liaudies kultūra. Pagoniškoje lietuvių kultūroje žaltys buvo laikomas šventu, tapatinamas su saule, upėmis ir gyvybės šaltiniu, atsinaujinimu, gyvybingumu bei gyvenimo spirale. Todėl buvo griežtai draudžiama šį gyvūną žudyti. Eilėraštyje kalbama apie humanizmo nesėkmes, nutraukus ryšius su tradicijomis, kosmosu, teurgine galia ir išmintimi. Eilėraštis atspindi pražūtingą regioninio identiteto ir protėvių išminties prarastį bei jos padarinius, kartu atmetant dekartiškąjį dualizmą. Kūrinys išreiškia Č. Milošo rūpestį dėl mitinio šventumo ir tapatumo praradimo. Žaltys ir su juo susijusios mitinės, dvasinės bei kultūrinės asociacijos yra tai, ką žudome savyje, kad atitiktume kitus tapatybės modelius.