Les "Voyages dans le temps" de Czesław Miłosz ou l’histoire et le récit

LTKaip papasakoti istoriją? Tai – vienas klausimų, kurie reguliariai iškyla Česlovo Milošo kūryboje, apmąstant, kas įvyko praeityje, kas vyksta dabar ir kas bus. Rašytojas įsitikinęs, kad XX a. literatūra ir jo kūryba yra istoriška. Vis dėlto jis ieško kitokios pasakojimo formos, kuri atsispindi eseistikos knygoje „Gimtoji Europa“. Pasakotojas išgyvena didelius istorinius sukrėtimus, apmąsto etninę vietos bendruomenių (lenkų, lietuvių, žydų) savimonę, marksizmo patirtis, Rusijos kaimynystę, unikalų mažame bajorų dvare įgytą išsilavinimą. Būtent šį mentalitetą Č. Milošas siekia aprašyti ir paaiškinti užsienio skaitytojui. Tas rūpestis jį skatina tyrinėti XIX a. šaltinius, kurie interpretuojami vėlesnėse knygose – „Milošo abėcėlė“, Kita abėcėlė“, „Laiko kelionės“. Literatūrinė „abėcėlės“ tradicija susijusi su atminties tyrinėjimu ir nurodo į tolimą hagiografinę tradiciją. „Laiko kelionių“ forma būdinga fantastinei literatūrai ir nurodo į J. Verne’o, E. Bellamy ar H. G. Wellso kūrybą. Č. Milošo likimas susiję su LDK istorija ir bajorija. Dvaruose susiformavo saviti papročiai ir tradicijos. Kaip tą patirtį išreikšti, atskleisti jos specifiškumą? Kaip papasakoti šeimos istoriją, suteikiant jai universalumo? Istorijos suvokimas per kasdienių papročių prizmę yra prancūzų mentaliteto istorijos pagrindas. Savo literatūrinėje karjeroje Č. Milošas sėkmingai išbandė skirtingus istorinio pasakojimo žanrus, kurie artimi Europos sociologijai, filosofinei antropologijai ir šiuolaikinei istorijai.